Main Page
From Generatyvusis Menas
Generatyvusis menas
PLANAS
Ivadas (Motyvacija)
Automatine kuryba (kodel si savoka paradoksali tradicinio meno sampratoje) - meno kontekstas Siurelistai-pasamone Flux-kalbos sistemos (visokios koreles su uzduotais veiksmais ...) Postmoderni kultura (siuolaikine)- sukuriamos/sudaromos visuomenei ar zmoniu grupei veiksmo/elgesio salygos ar taisykles is kuriu gali iseiti nenumatyti rezultatai. Kompiuterines technologijos - Plataus Pasaulio Tinklo(WWW) kultura ir galimybes ...
Ka galima suvokti kaip Generatyvuji mena
Generatyvaus meno apibrezimas (literaturoje)
Generatyvaus meno pavyzdziai (neaisku ar reikia sitos skilties nes yra „Meninikai taikantys generatyvumo principa savo menuose“)
Generatyviosios sistemos (is Philip Galanter -”Kas yra generatyvusis menas?” Kompleksinės sistemos Chaotinės , atsitiktinumo sistemos dirbtinis intelektas ir tt )
Vertinimas (nauji vertinimo kriterijai)(estetikos aspektas)(filosofinis aspekt-pradinis judintojas, kurejas ir tt) siuolaikiniai meninikai taikantys generatyvumo principa savo menuose)
Automatinė kūryba
Apie automatizmą pradėsiu kalbėti nuo pirmojo aukščiausio fascinacijos šiuo modeliu taško - siurrealizmo. Siurrealistams automatizmas (pirmiausia automatinis rašymas, vėliau jo samprata abstrahuota ir pritaikyta visoms raiškos ir veiklos sritims, dar vėliau iš dalies sąlygojo abstraktųjį ekspresionizmą ir akcionizmo filosofiją) buvo atradimas, leidęs išsilaisvinti iš intensyvėjančios ir bekompromisinės primygtinio sąmoningumo atmosferos. Prisiminus, kad metodas pirmiausia buvo pasiskolintas iš Freud'o psichoanalizės metodologijos, išryškėja ir intelektualinis-psichologinis laikotarpio kontekstas, kupinas socialinių suvaržymų. Pažvelkime į 1924-ųjų siurrealizmo manifestą, apimantį kone visas kultūrai esmiškas sritis: "Siurrealizmas, daiktavardis: grynas fiziškas automatizmas, kuriuo siekiama žodžiais, raštu ar bet kuria kita forma išreikšti tikrąjį minties procesą. Minties diktatas be jokios kontrolės, kurią praktikuoja sąmonė, ir be jokių estetinių ir moralinių nuostatų.
Enciklopedinis terminas, filosofijoje: siurrealizmas remiasi aukštesniosios tam tikrų asociacijos formų realybės teigimu, taip pat sapno visagalybės ir nesuinteresuotos minties žaidimo teigimu. Jis siekia atsikratyti visų kitų psichologinių mechanizmų ir pakeisti juos savimi esminių gyvenimo problemų sprendime. [...] Daugybę kartų bandydamas analizuoti tai, kas klaidingai vadinama genijumi, galiausiai aš neradau jame nieko, ką galima būtų priskirti kitiems sąmonės procesams, nei šis."
Bretono publikuotos "Rašytinės siurrealizmo kompozicijos, arba pirmas ir paskutinis rašymas", kuris dažnai laikomas pagrindiniu jo automatinio rašymo koncepciją atskleidžiančiu tekstu, prasideda taip:
"Pasirinkęs vietą, kur sąmonė galėtų geriausiai susikoncentruoti ties savimi, paprašyk, kad tau atneštų rašymo priemones. Leisk savo protui kiek įmanoma labiau nugrimzti į pasyvų imlumą. Pamiršk savo genijų, talentą, taip pat ir kitų genijus bei talentus. Kartok sau, kad literatūra yra kone labiausiai pasiteisinantis iš kelių, vedančių bet kur. Rašyk greitai, be jokios užsibrėžtos temos, pakankamai greitai, kad neužsigalvotum ir kad nekiltų pagunda skaityti, ką parašei. Pirmasis sakinys atsiras pats; tai savaime suprantama, nes nėra tokio momento, kai koks mūsų sąmoningai minčiai svetimas sakinys nesigvieštų būti išreikštas. Gana sunku ką pasakyti apie sakinį po jo..."
Automatinis rašymas, manifestuojamas kaip itin pasyvi sąmonės būsena, tapo itin aktyviu užsiėmimu - be to, netrukus buvo papildytas Dali suformuluotu "paranoiniu-kritiniu metodu". Ilgainiui Bretono fascinacija automatiniu rašymu kiek prislopo, suabejojus kardinalia sąmonės ir pasąmonės perskyra. Komentuodamas savo ankstyvąjį revoliucingą tekstą, kurio fragmentas skambėjo taip: "Esu įsitikinęs, kad netrukus ateis momentas, kai su paranoiškos ir aktyvios sąmonės pagalba taps įmanoma (pasitelkiant ir automatizmą bei kitas pasyvias būsenas) susisteminti sumišimą ir taip galutinai diskredituoti visą realųjį pasaulį" - Bretonas pridūrė, "siekiant išvengti nesusipratimų, turėtų būti bent jau pridurta: tiesioginį - betarpiškai realų pasaulį". Panašu, kad buvo išgirstas Freudas, nes ego eliminavimas jau reiškė ne laisvę, o pasidavimą superego ir pasąmonės programai.
save rašanti knyga – Burroughs save organizuojantis srautas - ...
Kas yra generatyvusis menas? Sudėtingumo teorija kaip konteksto teorija meno teorijai.
santrauka
Šiuo rašiniu bandyta pasiūlyti generatyviojo meno , kuris yra plačiai apimantis (?) ir teikiantis derlingą dirvą tiek techniniam, tiek meno teorijos vystymuisi, apibrėžimą . Pirmiausia, sistemų naudą galima identifikuoti kaip raktinį elementą generatyviajame mene. Ir tuomet čia galima pristatyti įvairias idėjas iš sudėtingumo teorijos. Pastebėta, kad sistemos egzistuoja tam tikroje tąsoje, kontinuume tarp/nuo labai sutvarkytų, iki visiškai nesutvarkytų. Cituojant medžiagą iš informacijos teorijos ir sudėtingumo mokslo galima pastebėti, kad tvarkingas ir betvarkes sistemas paprastai būdinga regėti kaip paprastos ir sudėtinės sistemų pavyzdžius, ir sutvarkytos ir nesutvarkytos. [Citing examples from information theory and complexity science, it is noted that highly ordered and highly disordered systems are typically viewed as simple, and complex systems exhibit both order and disorder.] Tai priartina prie efektyvaus sudėtingumo pritaikymo, prie tvarkos ar betvarkės kaip organizavimo principų , prie įvairių generatyviojo meno sistemų. Šis platesnis požiūris nuveda mus iki šiek tiek nustebinančio “atradimo”,- generatyvusis menas yra toks senas kaip pats menas apskritai. [This leads to the adoption of effective complexity, order, and disorder as
organizing principles in the comparison of various generative art systems.] Šių sistemų ir sudėtingumo teorijos įtakotoje paradigmoje yra aptariami tam tikras skaičius specifinių menininkų ir tiriamųjų objektų. Galiausiai pakankamai meno teorinių klausimų yra pristatyta išrutulioti pasiūlytai generatyviojo meno sąvokai bei numanomai teorinei ir metodologinei visumai.
Elektroninė muzika ir algoritminė kompozicija.
Turint omeny ir remiantis Brooks’o, Neumann’o ir Wright’o straipsniais 1957-aisiais,- jie elektroninės muzikos bendruomenėje yra ištyrinėję visus generatyvių procesų būdus skirtus muzikos kūrimui (makro lymeny) ir subtiliai atlikimo bei tembro moduliacijai (mikro lygmeny). Ši veikla nebuvo apribota akademine muzika. Paskutinis straipsnis iš electronic musician – žurnalo kuriantiems muzikantams- nurodo gyvą daugybę programų naudojančių technikas tokias įvairias kaip cellular automata, fractals, a-life, L-systems, chaos ir žinoma, atsitiktinumus.
Kompiuterinė grafika ir animacija.
Gerai sudokumentuoti erdvioje literatūros plotmėje, išspausdinti dėka ACM SighGraph ir kitų organizacijų, kompiuterinės grafikos tyrinėtojai rašo straipsnius generatyviojo meno srityje jau dešimtmečius. Minint pirmuosius generatyviuosius prasiveržimus galima, pavyzdžiui, įtraukti Perlin Noise dėl dūmų, ugnies ir plaukų vaizdingumo sintezės, L-sistemų naudos užauginant pakankamai virtualių augalų norint jais užželdinti visus miškus ir slėnius ir dėl fizinio modeliavimo naudos kuriant animacijas , kurios aprašo, pavaizduoja tikro pasaulio elgesį nereikalaujant animatoriaus kruopštaus darbo išmoningai šokdinant kiekvieną detalę. Šitokios pastangos atnešė rezultatus siekiančius toliau nei pati tyrinėtojų bendruomenė. Kaip pavyzdį galima turėti omeny animuotus [animated feature length ] filmus kaip antai Pixar’o ar/ir labai populiarią video žaidimų sritį.
Demo scena ir Vj’ėjų kultūra.
Taigi sekant aukščiau išdėstytomis mintimis, jaunimo kultūriniai (subkultūriniai) judėjimai perima generatyvinę technologiją iš gerai įrengtų ir finansuojamų laboratorijų, įrašų studijų bei animacijos kompanijų, ir pritaiko pigesnes alternatyvas naktiniams klubams ar panačioms erdvėms. Tokiems menininkams ir entuziastams generatyvusis menas daugiau nebėra miglotas ar ezoteriškas, bet greičiau- kasdienis kūrybos būdas. Atsitiktinumo technika, arba taip vadinama randomization (random art- atsitiktinis, atsitiktinumo menas) yra daugiausia aptariama technika, tačiau taip pat daugelis ieško savo, individualių išraiškos būdų .
Industrinis dizainas ir architektūra.
Dizaino praktikoje visuomet buvo pasikartojantis daugybės bandinių kūrimo, išsirinkimo, taisymo, hibridinių pavyzdžių gaminimo ir kaskart naujo įvertinimo procesas. Ši rankų darbo reikalaujanti veikla kiek primena genetinių kitimų evoliuciją bei natūraliąją atranką. Ir tai buvo tikriausiai neišvengiama, kad vos netukus dizaineriams pritaikius kompiuterį kaip rankinį prietaisą (-įrankį) CAD’ui (?) , iš paskos sekė genetiškai inspiruotų algoritmų pritaikymas variacijų (-pokyčių) kūrimui ir atrankai. Tiesą sakant, generatyvusis menininkas William Latham pradžioje naudojo evoliucinę sistemą, kuri egzistavo tiktai popieriuje, o tik vėliau buvo perkelta į kompiuterines versijas. Aišku, - kiekvienas bandymas apibrėžti generatyvųjį meną turėtų atsižvelgti į visa minėta aukščiau, kadangi nėra jokios akivaizdžios priežasties vieną šiuolaikinio šitokio meno praktiką iškelti aukščiau už kitą. Ir tik keli iš viso norėtų sustoti ties parašytu aukščiau, kas nors galbūt dar norėtų, pavyzdžiui, paminėti robotų meną ar matematikos meną kaip tam tikrus generatyviojo meno telkinius. Vaizduojamoji dailė siūlo galybę iššūkių šiuo atžvilgiu. Pavyzdžiui, dvidešimtąjame amžiuje tokie menininkai kaip John Cage, William Burroughs ir Marcel Duchamp savo darbuose plėtojo atsitiktinumo techniką kaip labai vaisingą generatyvumo principą. Kad generuoti savo kompozicijas, menininkai minimalistai (Andre, Mel Bochner ir Paul Morgenson) naudojo paprastus matematinius dėsnius. Konceptualistas Sol Lewitt naudoja kombinatorines sistemas idant sukurti sudėtinius darbus iš paprastų komponentų, o kitas toks menininkas Hans Haacke ištyrinėjo fizines generatorines sistemas savo ankstyvajame darbe. Ir iš tikrųjų galima susimastyti ar tokie tapytojai kaip Kenneth Noland su jo “sisteminio meno” praktika turėtų būti laikomi generatyviais menininkais, ar Jackson’o Pollock’o varvinimo ir taškymo metodas gali būti laikomas tam tikra atsitiktinumo technika , kuri įtalpintų jo darbus generatyviojo (plėtojamojo) meno srityj. Na, tiesą sakant, nemanau kad kurio nors iš jų darbai turėtų ten būti. Bet būdamas svaiginančiai įvairus šis aptariamas menas siūlo tokius klausimus palikti atvirus ir teisėtus.
Iš viršaus į apačią- generatyvinis menas apgalvotas pažodžiui.
Terminas generatyvusis menas gali būti taip pat išaiškintas nuo viršaus žemyn apgalvojant jo pažodinę abstrakčią reikšmę. Aš kartais juokauju, kad tai yra visai paprasta nuspręsti ką nors esant tokiu menu. Visų pirma, tai turi būti menas, o visų antra, generatyvusis. Žinoma, kad tai yra pokštas , o visa gudrybė yra tame, kad vienas sudėtingas klausimas yra patalpintas tarp kitų dviejų sudėtingų klausimų. Ką mes turime omeny žodžiu “menas” ir ką mes turime omeny žodžiu “generatyvus”? Toks klausimas- kas yra menas- dažnai yra iškeliamas su trupučiu paniekos arba bauginančiai perspėjantis dėl intelektualinio diskurso rizikos ir šitai daroma daug dažniau nei norint iš tikrųjų kvestiuonuoti šias nuolat kintančias nuostatas. Bet taip nesąžininga. Diskusija, išprovokuota klausimo ‘kas yra menas”, tiesą sakant, gali būti produktyvi ir naudinga. Tai tikriausiai geriausiai buvo apgalvota estetikos specialistų analitinėje filosofijos mokykloje pirmiausiai įkurtoje JAV, o po to Anglijoje./ čia turėtum nurodyti kas turima omeny/. Šitų ginčų detalus aprašymas išeina už šio teksto temos ribų, bet jį galilma rasti gerai sukonspektuotą kur nors kitur, pavyzdžiui, kokioj nors meno filosofijoj. Perspektyvios šiuolaikinės meno sąvokos paprastai įtraukia mintis, maždaug panašias į miglotą aibių teoriją, toku būdu vienas menas, taip tariant, gali ir ima atrodyti “labiau menas” nei kiti. Panašiu būdu mes galime tikėtis analogiškos išvados , jog vieni darbai yra “labiau generatyviniai” nei kiti. Ir dar galima pridėti, kad dabartiniai mąstymai apie šį procesą atpažįsta jį kaip socialinį ir istorinį supratimą, kuris keičiasi laikui bėgant. Iki tam tikros ribos generatyvinis menas yra menas ir žinoma tai turi taikytis ten taip pat /reik manyt ,į tą supratimą../. Bet aš tikiuosi parodyti , kad generatyvusis aspektas gali būti sutvarkytas stabilesniu būdu. Žodis “ generatyvus “ tiesiog nukreipia dėmėsį į meno poaibį, kur potencialiai daugialypiai (kartotiniai) rezultatai gali būti išgaunami naudojant kokią nors generavimo sistemą. Čia svarbu paminėti , kad jei aukščiau aptariamasis menas įtraukia meną , kuris jau yra rezultatas kokios nors generuojančios idėjos, tuomet generatyvusis menas turėtų įtraukti visą meną, ir taip prarastų savo skirtingo, atskiro, tam tikra prasme individualaus termino naudingumą.
generatyvusis menas : sąvoka.
Taigi naudingas apibrėžimas turėtų : įtraukti jau žinomą praeities ir dabartinę generatyviojo meno veiklą; būti pakankamai lankstus, kad galėtų būti atrastos naujos šio meno formos; egzistuoti maždaug kaip viso meno poaibis, tuo leisdamas būti išbandomai pačiai meno sąvokai; būti pakankamai griežtam : ne visas menas – generatyvusis. Ar kruopščiai apmąstytas nuo viršaus žemyn ar atvirkščiai, apibrėžiantis generatyviojo meno aspektas atrodo esantis savarankiškos sistemos skirtos meno kūrimui, nauda. Štai apibrėžimas, kurs man atrodo tinkamas:
generatyvusis menas nurodo į bet kurią meno praktiką, kurioje menininkas naudoja sistemą, tokią kaip natūralios kalbos taisyklės, kompiuterinė programa, mašina, ar koks kitoks išradimas paleistas veikti tos praktikos proceso metu , tuo pačiu metu esantis šiek tiek nepriklausomas - ar – autonomiškas, ir tokiu būdu prisidedantis pačio vyksmo metu arba užsibaigdamas jau visiškai įgyvendintu kūriniu. Raktinis elementas generatyviajame mene tuomet yra sistema, kuriai menininkas užleidžia dalinę, arba visišką tolesnę kontrolę. Ir kai tai išaiškėja, į galvą šauna keli susiję meno teorijos klausimai; tam tikra užuomina dėl šios diskusijos galimos pabaigos bus pasiūlyta teksto pabaigoje. Dabar turime keletą pastebėjimų apie šį apibrėžimą. Pirmiausia reikia pastebėti, kad terminas generatyvus menas yra paprasčiausiai nuoroda į tai, kaip menas yra padarytas, jis netvirtina, kodėl menas šitaip padarytas ar koks jo turinys. Antra, generatyvusis menas yra atjungtas (atskirtas) nuo bet kokios konkrečios technologijos. Generatyvusis menas gali būti, o gali ir nebūti “high tech”. Trečia, sistema, kuri perkelia meninę veiklą į generatyviojo meno apibrėžimo sritį, turi būti pati gerai apibrėžta, vientisa ir pakankamai gerai save tvarkanti tam, kad galėtų operuoti savarankiškai. Taigi jei sistemas galima laikyti tam tikru apsakančiu generatyviojo meno aspektu, tuomet yra verta klausti, ar visos panašios, ar gal yra koks naudingas būdas jas išrūšiuoti ir šitaip jomis remiantis sugrupuoti patį generatyvinį meną. Ši tema bus plėtojama toliau.
sudėtingumo mokslas kaip kontekstas sistemų supratimui.
Per maždaug paskutiniuosius 20 metų mokslininkai siekė sukurti naują sistemų supratimą. Po bendru ir plačiu “sudėtingumo mokslo” ir “sudėtingumo teorijos” pavadinimu buvo studijuojamos, lyginamos, priešinamos, matematiškai bei kompiuterio pagalba modeliuojamos įvairios sistemos, įvairios jų rūšys. Pradeda aiškėti abstraktus sistemų supratimas ir atsižvelgiant į tai, kad jos yra apibrėžiantis generatyviojo meno aspektas, sudėtingumo mokslas turi daug ko pasiūlyti menininkui. Ir iš tikrųjų, nemažas pristatytų darbų kiekis paskutiniaisiais metais yra, eksplicitiškai ar implicitiškai, įsišaknijęs sudėtingumo moksle. Apskritai mokslas tęsiasi supaprastintu metodu, mąstymas, esantis tokiu suskaidžius komplikuotą fenomeną į figuratyvines (ar tiesiog) atomines daleles įgyja pranašaujančią ir aiškinančią galią. Bet tokio išskaidymo (redukcionizmo) problema yra ta, kad dažnai sunku sudėti gabaliukus atgal į savo vietas. Tai ypač pasitvirtina sudėtinėse sistemose. Kai mokslininkai kalba apie sudėtines sistemas, jie neturi omeny tokių, kurios yra komplikuotos ar gluminančios ir supainiojančios kokiu nors neoficialiu(?) būdu. Frazė “sudėtinės sistemos” buvo pritaikyta kaip specifinis techninis terminas. Tokios sistemos dažniausiai turi gausybę smulkių dalių ar komponentų, kurie sąveikauja su netoliese esančiom panašiom dalim ir komponentais. Tokios vietinės sąveikos dažnai veda prie sistemų, kurios organizuojasi pačios be jokios pirminės kontrolės ar išorinio atsakingo vadovaujančio kišimosi. Tokios sistemos dažnai nurodomos kaip savaime susiorganizuojančios. Būdamos savarankiškos, taip pat yra dinamiškos esant pastoviam kitimui, o kadangi jų neištinka destruktyvūs procesai nei mirtis, jos neįpusiausvyruoja į jokią galutinę stabilą būseną. Šios sistemos reaguoja į pokyčius jų aplinkoje taip, kad išlaikyti savo vientisumą, inetgralumą, dėl to yra žinomos kaip sudėtinės prisitaikančiosios. Prisimenant liaudies posakį, galima tarti, kad “visas yra geriau nei jo dalių suma”… Vietiniai komponentai sąveikauja “nelinijiniais” būdais, turint omeny, kad interakcijos nuveikia daugiau negu tiesiog susideda… Jos pasikelia laipsniu. Sudėtinių sistemų pavyzdžiai yra pažįstami visiems. Pvz., oras formuoja tokias sąryšingas struktūras kaip audros, tornadai, karštieji ir šaltieji frontai, bet čia nėra jokio centrinio mechanizmo, kuris kurtų ir reguliuotų visa tai. Orų struktūros pasireiškia visur ir simultaniškai. Artimiausiu laiku oras gali būti nusakytas gan tiksliai, bet po poros dienų jis gali tapti nenuspėjamu. Panašiai akcijų birža yra sudėtinė sistema su apsireiškiančiom ypatybėm. Bilijonai akcijų ir transakcijų yra sujungtos į tvirtą priežasčių ir pasekmių mazgą ir tokie pavyzdžiai kaip pakilimai ir bankrotai išsiskiria iš visos sistemos. Nėra nei vieno dominuojančio ar planuojančio rinką faktoriaus, ir netgi su visa svarbia informacija, kuri yra pasiekiama visuomenei, akcijų birža toliau mus stebina nenuspėjamu elgesiu. Papildomi pavyzdžiai apie sudėtines sistemas įtraukia (kaip tyrinėtas biologų) smegenis ir (tyrinėtą psichologų) protą, gyvūnų gruobuoniškumą ir populiacijos ciklus ekosistemoje, genų varžymąsi ir –rezultate- buvusių rūšių evoliuciją, kultūrų ir imperijų kritimą bei kilimą. Kiekviena iš šių sistemų sudaryta iš daugybės komponentų (tokių kaip ląstelės, chromosomos, pilliečiai, etc.), kurie sąveikauja su kitais artimais komponentais ir formuoja nuoseklią struktūrą ar vientisą organizmą be centrinės kontrolės ar plano kaip tai turėtų atsitikti. Tokiu būdu komleksinės sistemos plėtojasi tokiais būdais, kurie dažnai yra dramatiški, katastrofiški, naudingi , ar tokie nenuspėjami, kad atrodo atsitiktiniai. Sudėtingumo mokslas yra palyginti naujas ir kartais kontraversiškas, mėginantis suprasti tokias sistemas jungdamas visokias tradiciškai skirtingas disciplinas. Ambicija yra suprasti tam tikras paprasčiausias sistemas, pasirodančias skersai visų skirstymų ir hierarchijų. [The ambition is to understand the commonalities systems exhibit across all scales and hierarchies. ] Reikia pastebėti, , kad sudėtinių sistemų tyrinėjimas taip pat teikia kontekstą paprastųjų sistemų tyrinėjimui. Ir čia pasiūlytas generatyviojo meno supratimas įtraukia abi – ir sudėtinę, ir paprastąją sistemas.
chaotiškos sistemos ir atsitiktinės sistemos.
Generatyvieji menininkai dažnai naudoja atsitiktinumo techniką. Sudėtingumo tyrinėtojai taip pat kalba apie chaosą. Dažnais atvejais chaotinė sistema gali atrodyti atsitiktinė, paprasčiausiai todėl, kad jos elgesys nenuspėjamas. Bet labai svarbu turėti omenyje, kad čia yra skirtumas. Sudėtinėms sistemoms neretai taip pat būdinga chaotinė elgsena, pagal kurią tuomet teigiama, kad šios sistemos dinamika yra nelinearinė ir sunki nuspėti laiko atžvilgiu, netgi kai sistemos pačios sau yra deterministinės mašinos, sekančios griežta priežasties ir pasekmės seka. Chaotinių sistemų nelineariškumas baigiasi nedidelių skirtumų išdidinimu, ir tai yra tai, kas nulemia jų tokį ypatingą nenuspėjamumą. Šis reiškinys dažniausiais minimas kaip jautrumas pradinėms sąlygoms, dar vadinamas „drugelio efektu”,- tai reiškia kad drugelis, sparnais mosuojantis Havajuose, gali virsti tornadu Teksase. Svarbu atsiminti, ypač pačio generatyviojo meno konteksto viduje, kad chaotinės sistemos nėra atsitiktinumo sistemos. Naturalios (uoj ,vacy, as aname texte padariau sita klaida- supyliau ū vietoj u, išsitaisyk tenais… ) chaotinės sistemos yra sunkios nuspėti, bet jų stuktūra vistiek bus skirtinga nei grynai atsitiktinių sistemų. Pavyzdžiui, net jeigu sudėtinga numatyti orus po šešių mėnėsių nuo dabar, mes galime būti palyginti tikri, kad tai nebus 200 laipsnių lauke, kaip kad ir neprilys 30 metrų kritulių kiekvieną dieną ir t.t. Orų kaitos tikėtinumai egzistuoja tam tikrose ribose, ir tie jie yra tarsi konteineriai, talpinantys visas įmanomas oro būsenas. Tai yra tai, ką mokslininkai vadina fazės erdve, ji aprašo maždaug nuoseklią bendrą formą, kuria chaotinė sistema ilgainiui nužymi kelią nors ir lieka nenuspėjama atskirose konkrečiose detalėse. Kas dėl orų pasikeitimų iš dienos į dieną? Geriausias rytojaus orų pranašautojas yra šiandienos oras,- po karštos dienos seka karšta diena, po snieguotos- snieguota, ir t.t. Transmisija tarp vienos orų būsenos ir kitos gali būti laikoma tarsi keliu pačios būsenos erdvėje. Šieji keliai yra tęstiniai - ištisiniai (jokių akimirksnių persikėlimų nėra leidžiama) ir jie parodo šią lokalios autokoreliacijos formą.
<(?... Nupeze mokslininkai, bliamba)>
Kitais žodžiais tariant, ne taip kaip grynos atsitiktinės sistemos, chaotinės sistemos turi tam tikrą istorijos jausmą(?). Man gyvenimas labiau panašus į sudėtinę chaotinę sistemą ir mažiau panašus į paprastą atsitiktinę. Čia yra netikrumo, bet taip pat ir jausmo, kad priežastys ir pasekmės yra svarbios. Aš galiu nesugebėti numatyti kažkurį tikslų laiką, bet aš galiu numanyti kaip klostysis įvykiai. Ir aš dažnai galiu nuspręsti kai kuriuos dalykus kaip negalimybes. Taip, yra netikėtumai, tačiau ne kiekviename posūkyje, nes taip pat yra ir atitikimai, analogijos. Panašiu būdu dirbtinės chaoso sistemos atrodo labiau naturalesnės ir panašios į realų gyvenimą negu dirbtinės atsitiktinės sistemos. Tai būtų tinkama pamoka generatyviesiems menininkams.
<!DOCTYPE HTML PUBLIC "-//W3C//DTD HTML 4.0 Transitional//EN"> <HTML> <HEAD> <META HTTP-EQUIV="CONTENT-TYPE" CONTENT="text/html; charset=windows-1252"> <TITLE></TITLE> <META NAME="GENERATOR" CONTENT="OpenOffice.org 2.0 (Win32)"> <META NAME="AUTHOR" CONTENT="Vaclovas Nevcesauskas"> <META NAME="CREATED" CONTENT="20060307;3412157"> <META NAME="CHANGEDBY" CONTENT="Vaclovas Nevcesauskas"> <META NAME="CHANGED" CONTENT="20060307;3443749"> <STYLE>
</STYLE> </HEAD> <BODY LANG="lt-LT" DIR="LTR">
PLANAS
Įvadas (Motyvacija)
Automatine kūryba (kodėl si savoka paradoksali tradicinio meno sampratoje) - meno kontekstas
Siurelistai-pasamonė
Fluxus-kalbos sistemos (visokios korelės su uduotais veiksmais ...)
Postmoderni kultūra (šiuolaikinė)- sukuriamos/sudaromos visuomenei ar monių grupei veiksmo/elgesio salygos ar taisykles iš kuriu gali iseiti nenumatyti rezultatai.
Kompiuterines technologijos - Plataus Pasaulio Tinklo(WWW) kultura ir galimybes ...
Generatyvaus meno apibrėimas (literatūroje) Ką galima suvokti kaip Generatyvujį mena (Kas yra generatyvusis menas?)
Generatyviosios sistemos (Kompleksinės sistemos Chaotinės , atsitiktinumo sistemos dirbtinis intelektas ir t.t. )
Generatyvumo principo pritaikymas praktikoje
Generatyvaus meno pavyzdiai (šiuolaikiniai menininkai taikantys generatyvumo principą savo menuose)
Vertinimas (nauji vertinimo kriterijai)(estetikos aspektas)(filosofinis aspektas-pradinis judintojas, kūrėjas ir t.t.)
Automatine kūryba
Automatizmas: vieno metodo istorijos eskizas
Šiame darbe automatizmas mane domina kaip dehumanizuota raiškos forma; kaip veiksmas prieš civilizacijos suvarymus; kaip technologizuotos kultūros ir joje veikiančio subjekto savivoka įgaunanti įvairių mutacijų.
Aukščiausias šio modelio pasireiškimo taškas meno istorijoje buvo siurrealizmo principai. Siurrealistams buvo svarbus automatizmas. Pirmiausia tai buvo automatinis rašymas, vėliau jo samprata abstrahuota ir buvo pritaikyta visoms raiškos ir veiklos sritims. Ši raiška dalinai sąlygojo abstraktaus ekspresionizmo ir akcionizmo filosofiją. Tai buvo atradimas, leidęs išsilaisvinti iš intensyvėjančios ir be kompromisinės primygtinio sąmoningumo atmosferos. Prisiminus, kad metodas pirmiausia buvo pasiskolintas iš S. Freud'o psichoanalizės metodologijos, išryškėja ir intelektualinis- psichologinis laikotarpio kontekstas, kupinas socialinių suvarymų. Pavelkime į 1924-ųjų siurrealizmo manifestą, apimantį kone visas kultūros sritis:
"Siurrealizmas, daiktavardis: grynas fiziškas automatizmas, kuriuo siekiama odiais, raštu ar bet kuria kita forma išreikšti tikrąjį minties procesą. Minties diktatas be jokios kontrolės, kurią praktikuoja sąmonė, ir be jokių estetinių ir moralinių nuostatų.
Enciklopedinis terminas filosofijoje skelbia, kad siurrealizmas remiasi aukštesnių tam tikrų asociacijos formų realybės teigimu, taip pat sapno visagalybės ir nesuinteresuotos minties aidimo teigimu. Jis siekia atsikratyti visų kitų psichologinių mechanizmų ir pakeisti juos esminių gyvenimo problemų sprendimu. [...] Daugybę kartų bandydamas analizuoti tai, kas klaidingai vadinama genijumi, galiausiai aš neradau jame nieko, ką galima būtų priskirti kitiems sąmonės procesams, nei šis."
A. Bretono publikuotos "Rašytinės siurrealizmo kompozicijos, arba pirmas ir paskutinis rašymas", kuris danai laikomas pagrindiniu jo automatinio rašymo koncepciją atskleidiančiu tekstu, siūloma “ leisti savo protui kiek įmanoma labiau nugrimzti į pasyvų imlumą. Pamiršk savo genialumą, talentą, taip pat ir kitų genijus bei talentus. (...). Rašyk greitai, be jokios usibrėtos temos, pakankamai greitai, kad neusigalvotum ir kad nekiltų pagunda skaityti, ką parašei. Pirmasis sakinys atsiras pats; tai savaime suprantama, nes nėra tokio momento, kai koks mūsų sąmoningai minčiai svetimas sakinys nesigvieštų būti išreikštas. Gana sunku ką pasakyti apie sakinį po jo..."
Šis automatinis rašymas, manifestuojamas kaip itin pasyvi sąmonės būsena, tapo itin aktyviu usiėmimu; be to, netrukus buvo papildytas S. Dali suformuluotu "paranojiniu- kritiniu metodu". Ilgainiui Bretono susiavėjimas automatiniu rašymu kiek prislopo, suabejojus kardinalia sąmonės ir pasąmonės perskyra. Komentuodamas savo ankstyvąjį revoliucingą tekstą,( "esu įsitikinęs, kad netrukus ateis momentas, kai su paranoiškos ir aktyvios sąmonės pagalba taps įmanoma, pasitelkus ir automatizmą bei kitas pasyvias būsenas, susisteminti sumišimą ir taip galutinai diskredituoti visą tiesioginį betarpiškai realųjį pasaulį"). Panašu, kad buvo išgirstas Freudas, nes ego eliminavimas jau reiškė ne laisvę, o pasidavimą superego ir pasąmonės programai.
Save rašanti knyga (Burroughs)
Save organizuojantis srautas - ...
Generatyvusis menas : sąvoka.
Philip Galanter
“Kas yra generatyvusis menas?
Sudėtingumo teorija kaip konteksto teorija meno teorijai.”
Generatyvusis menas siejasi su bet kuria meno praktika, kurioje menininkas naudoja sistemas: kalbos taisykles, kompiuterines programas, mašinas, ar kitokius išradimus, veikiančius procese. Tuo pačiu metu yra šiek tiek nepriklausomas arba autonomiškas, ir tokiu būdu prisidedantis vyksmo metu arba usibaigdamas jau visiškai įgyvendintu kūriniu. Raktinis elementas generatyviajame mene yra sistema, kuriai menininkas uleidia dalinę, arba visišką kontrolę. Ir kai tai išaiškėja, į galvą šauna keli susiję meno teorijos klausimai; tam tikra uuomina dėl šios diskusijos galimos pabaigos bus pasiūlyta teksto pabaigoje. Šis terminas generatyvus menas yra paprasčiausiai nuoroda į tai, kaip menas yra padarytas. Jis netvirtina, kodėl menas šitaip padarytas ar koks jo turinys. Antra, generatyvusis menas yra atskirtas nuo bet kokios konkrečios technologijos. Generatyvusis menas gali būti, o gali ir nebūti “high tech”. Trečia, sistema, kuri perkelia meninę veiklą į generatyviojo meno apibrėimo sritį, turi būti pati gerai apibrėta, vientisa ir pakankamai gerai save tvarkanti tam, kad galėtų veikti savarankiškai. Taigi, jei sistemas galima laikyti tam tikru generatyviojo meno aspektu, tuomet verta klausti, ar jos visos panašios. O gal yra koks naudingas būdas jas surūšiuoti ir šitaip jomis remiantis sugrupuoti patį generatyvinį meną.
Kas yra generatyvusis menas?
Pirmiausia generatyviajame mene galima identifikuoti sistemų naudą kaip raktinį elementą Galima pristatyti įvairias idėjas iš sudėtingumo teorijos. Pastebėta, kad sistemos egzistuoja tam tikroje tąsoje, tarp/nuo labai sutvarkytų, iki visiškai nesutvarkytų. Cituojant mediagą iš informacijos teorijos ir sudėtingumo mokslo galima pastebėti, kad tvarkingas ir betvarkes sistemas paprastai būdinga regėti kaip paprastos ir sudėtinės sistemų pavyzdius, ir sutvarkytos ir nesutvarkytos.
Tai priartina prie efektyvaus sudėtingumo pritaikymo, prie tvarkos ar betvarkės kaip organizavimo principų , prie įvairių generatyviojo meno sistemų. Šis platesnis poiūris nuveda mus iki šiek tiek nustebinančio “atradimo”,- generatyvusis menas yra toks senas kaip pats menas apskritai. Šių sistemų ir sudėtingumo teorijos įtakotoje paradigmoje yra aptariami tam tikras skaičius specifinių menininkų ir tiriamųjų objektų. Galiausiai pakankamai meno teorinių klausimų yra pristatyta išnagrinėti pasiūlytai generatyviojo meno sąvokai bei numanomai teorinei ir metodologinei visumai.
Iš viršaus į apačią- generatyvinis menas apgalvotas paodiui.
Terminas generatyvusis menas gali būti taip pat išaiškintas nuo viršaus emyn, apgalvojant jo paodinę abstrakčią reikšmę. Juokaujama, kad visai paprasta nuspręsti ką nors esant tokiu menu. Visų pirma, tai turi būti menas, o antra, generatyvusis. inoma, kad tai yra pokštas , o visa gudrybė yra tame, kad vienas sudėtingas klausimas yra patalpintas tarp kitų dviejų sudėtingų klausimų. Ką mes turime omeny odiu “menas” ir ką mes turime omeny odiu “generatyvus”? Klausimas- kas yra menas- danai yra iškeliamas su trupučiu paniekos arba bauginančiai perspėjant dėl intelektualinio diskurso rizikos ir šitai daroma daug daniau nei norint iš tikrųjų kvestionuoti šias nuolat kintančias nuostatas. Diskusija, išprovokuota klausimo ‘kas yra menas”, gali būti produktyvi ir naudinga. Tai geriausiai buvo apgalvota estetikos specialistų analitinėje filosofijos mokykloje, įkurtoje JAV, o po to Anglijoje. Šitų ginčų detalus aprašymas išeina u šio teksto temos ribų, nors jį galima rasti gerai sukonspektuotą, pavyzdiui meno filosofijos antologijose. Perspektyvios šiuolaikinės meno sąvokos paprastai įtraukia mintis, madaug panašias į miglotą aibių teoriją, toku būdu vienas menas, gali ir ima atrodyti “labiau menas” nei kiti. Panašiu būdu mes galime tikėtis analogiškos išvados , jog vieni darbai yra “labiau generatyviniai” nei kiti. Ir dar galima pridurti, kad dabartiniai apmąstymai apie šį procesą atpaįsta jį kaip socialinį ir istorinį supratimą, kuris keičiasi laikui bėgant.
Iki tam tikros ribos generatyvinis menas ir yra menas. Bet generatyvusis aspektas gali būti sutvarkytas stabilesniu būdu. odis “ generatyvus “ tiesiog nukreipia dėmėsį į meno poaibį, kur potencialiai daugialypiai (kartotiniai) rezultatai gali būti išgaunami naudojant kokią nors generavimo sistemą. Čia svarbu paminėti , kad jei aukščiau aptariamasis menas įtraukia meną , kuris jau yra rezultatas kokios nors generuojančios idėjos, tuomet generatyvusis menas turėtų įtraukti visą meną, ir taip prarastų savo skirtingo, atskiro, tam tikra prasme individualaus termino naudingumą.
Sudėtingumo mokslas kaip kontekstas sistemų supratimui.
Per madaug paskutiniuosius 20 metų mokslininkai siekė sukurti naują tokių sistemų supratimą. Po bendru ir plačiu “sudėtingumo mokslo” ir “sudėtingumo teorijos” pavadinimu buvo studijuojamos, lyginamos, priešinamos, matematiškai bei kompiuterio pagalba modeliuojamos įvairios sistemos, įvairios jų rūšys. Pradeda aiškėti šių sistemų abstraktus supratimas. Atsivelgiant į tai, kad jos yra apibrėiantis generatyviojo meno aspektas, sudėtingumo mokslas turi daug ko pasiūlyti menininkui. Ir iš tikrųjų, nemaas pristatytų darbų kiekis paskutiniaisiais metais yra aiškiai išplėtotas ar neišplėtotas, įsišaknijęs sudėtingumo moksle. Apskritai mokslas tęsiasi supaprastintu metodu. Mąstymas, esantis tokiu suskaidius komplikuotą fenomeną į figuratyvines (ar tiesiog) atomines daleles įgyja pranašaujančią ir aiškinančią galią. Bet tokio išskaidymo (redukcionizmo) problema yra ta, kad danai sunku sudėti gabaliukus atgal į savo vietas. Tai ypač pasitvirtina sudėtinėse sistemose. Kai mokslininkai kalba apie sudėtines sistemas, jie neturi omeny tokių, kurios yra komplikuotos ar gluminančios ir supainiojančios kokiu nors neoficialiu(?) būdu. Frazė “sudėtinės sistemos” buvo pritaikyta kaip specifinis techninis terminas. Tokios sistemos daniausiai turi gausybę smulkių dalių ar komponentų, kurie sąveikauja su netoliese esančiom panašiom dalim ir komponentais. Tokios vietinės sąveikos danai veda prie sistemų, kurios organizuojasi pačios be jokios pirminės kontrolės ar išorinio atsakingo vadovaujančio kišimosi. Tokios sistemos danai nurodomos kaip savaime susiorganizuojančios. Būdamos savarankiškos, taip pat yra dinamiškos esant pastoviam kitimui, o kadangi jų neištinka destruktyvūs procesai nei mirtis, jos nesiprojektuoja į jokią galutinę stabilą būseną. Šios sistemos reaguoja į pokyčius jų aplinkoje taip, kad išlaikyti savo vientisumą, inetgralumą, dėl to yra inomos kaip sudėtinės prisitaikančiosios. Prisimenant liaudies posakį, galima tarti, kad “visas yra geriau nei jo dalių suma”… Vietiniai komponentai sąveikauja “nelinijiniais” būdais, turint omeny, kad interakcijos nuveikia daugiau negu tiesiog susideda… Jos pasikelia laipsniu. Sudėtinių sistemų pavyzdiai yra paįstami visiems. Pvz., oras formuoja tokias sąryšingas struktūras kaip audros, tornadai, karštieji ir šaltieji frontai, bet čia nėra jokio centrinio mechanizmo, kuris kurtų ir reguliuotų visa tai. Orų struktūros pasireiškia visur ir simultaniškai. Artimiausiu laiku oras gali būti nusakytas gan tiksliai, bet po poros dienų jis gali tapti nenuspėjamu. Panašiai akcijų bira yra sudėtinė sistema su apsireiškiančiom ypatybėm. Bilijonai akcijų ir transakcijų yra sujungtos į tvirtą prieasčių ir pasekmių mazgą ir tokie pavyzdiai kaip pakilimai ir bankrotai išsiskiria iš visos sistemos. Nėra nei vieno dominuojančio ar planuojančio rinką faktoriaus, ir netgi su visa svarbia informacija, kuri yra pasiekiama visuomenei, akcijų bira toliau mus stebina nenuspėjamu elgesiu. Papildomi pavyzdiai apie sudėtines sistemas įtraukia (kaip tyrinėtas biologų) smegenis ir (tyrinėtą psichologų) protą, gyvūnų gruobuoniškumą ir populiacijos ciklus ekosistemoje, genų varymąsi ir –rezultate- buvusių rūšių evoliuciją, kultūrų ir imperijų kritimą bei kilimą. Kiekviena iš šių sistemų sudaryta iš daugybės komponentų (tokių kaip ląstelės, chromosomos, pilliečiai, etc.), kurie sąveikauja su kitais artimais komponentais ir formuoja nuoseklią struktūrą ar vientisą organizmą be centrinės kontrolės ar plano kaip tai turėtų atsitikti. Tokiu būdu komleksinės sistemos plėtojasi tokiais būdais, kurie danai yra dramatiški, katastrofiški, naudingi , ar tokie nenuspėjami, kad atrodo atsitiktiniai. Sudėtingumo mokslas yra palyginti naujas ir kartais kontraversiškas, mėginantis suprasti tokias sistemas jungdamas visokias tradiciškai skirtingas disciplinas. Ambicija yra suprasti tam tikras paprasčiausias sistemas, pasirodančias skersai visų skirstymų ir hierarchijų. [The ambition is to understand the commonalities
systems exhibit across all scales and hierarchies. ] Reikia pastebėti, , kad sudėtinių sistemų tyrinėjimas taip pat teikia kontekstą paprastųjų sistemų tyrinėjimui. Ir čia pasiūlytas generatyviojo meno supratimas įtraukia abi – ir sudėtinę, ir paprastąją sistemas.
Chaotiškos sistemos ir atsitiktinės sistemos.
Generatyvieji menininkai danai naudoja atsitiktinumo techniką. Sudėtingumo tyrinėtojai taip pat kalba apie chaosą. Danais atvejais chaotinė sistema gali atrodyti atsitiktinė, paprasčiausiai todėl, kad jos elgesys nenuspėjamas. Bet labai svarbu turėti omenyje, kad čia yra skirtumas. Sudėtinėms sistemoms neretai taip pat būdinga chaotinė elgsena, pagal kurią tuomet teigiama, kad šios sistemos dinamika yra nelinearinė ir sunki nuspėti laiko atvilgiu, netgi kai sistemos pačios sau yra deterministinės mašinos, sekančios grieta prieasties ir pasekmės seka. Chaotinių sistemų nelineariškumas baigiasi nedidelių skirtumų išdidinimu, ir tai yra tai, kas nulemia jų tokį ypatingą nenuspėjamumą. Šis reiškinys daniausiais minimas kaip jautrumas pradinėms sąlygoms, dar vadinamas „drugelio efektu”,- tai reiškia kad drugelis, sparnais mosuojantis Havajuose, gali virsti tornadu Teksase.
Svarbu atsiminti, ypač pačio generatyviojo meno konteksto viduje, kad chaotinės sistemos nėra atsitiktinumo sistemos. Naturalios (uoj ,vacy, as aname texte padariau sita klaida- supyliau ū vietoj u, išsitaisyk tenais… ) chaotinės sistemos yra sunkios nuspėti, bet jų stuktūra vistiek bus skirtinga nei grynai atsitiktinių sistemų. Pavyzdiui, net jeigu sudėtinga numatyti orus po šešių mėnėsių nuo dabar, mes galime būti palyginti tikri, kad tai nebus 200 laipsnių lauke, kaip kad ir neprilys 30 metrų kritulių kiekvieną dieną ir t.t. Orų kaitos tikėtinumai egzistuoja tam tikrose ribose, ir tie jie yra tarsi konteineriai, talpinantys visas įmanomas oro būsenas. Tai yra tai, ką mokslininkai vadina fazės erdve, ji aprašo madaug nuoseklią bendrą formą, kuria chaotinė sistema ilgainiui nuymi kelią nors ir lieka nenuspėjama atskirose konkrečiose detalėse. Kas dėl orų pasikeitimų iš dienos į dieną? Geriausias rytojaus orų pranašautojas yra šiandienos oras,- po karštos dienos seka karšta diena, po snieguotos- snieguota, ir t.t. Transmisija tarp vienos orų būsenos ir kitos gali būti laikoma tarsi keliu pačios būsenos erdvėje. Šieji keliai yra tęstiniai - ištisiniai (jokių akimirksnių persikėlimų nėra leidiama) ir jie parodo šią lokalios autokoreliacijos formą.
Kitais odiais tariant, ne taip kaip grynos atsitiktinės sistemos, chaotinės sistemos turi tam tikrą istorijos jausmą(?). Man gyvenimas labiau panašus į sudėtinę chaotinę sistemą ir maiau panašus į paprastą atsitiktinę. Čia yra netikrumo, bet taip pat ir jausmo, kad prieastys ir pasekmės yra svarbios. Aš galiu nesugebėti numatyti kakurį tikslų laiką, bet aš galiu numanyti kaip klostysis įvykiai. Ir aš danai galiu nuspręsti kai kuriuos dalykus kaip negalimybes. Taip, yra netikėtumai, tačiau ne kiekviename posūkyje, nes taip pat yra ir atitikimai, analogijos. Panašiu būdu dirbtinės chaoso sistemos atrodo labiau naturalesnės ir panašios į realų gyvenimą negu dirbtinės atsitiktinės sistemos. Tai būtų tinkama pamoka generatyviesiems menininkams.
Tvarką ir betvarkė informacijos teorijoje.
Vienas pirmųjų bandymų geriau suprasti komunikacijos sistemas buvo padarytas Claude’o Shannon’o (informacijos teorijos formoje). Analizuojant duotųjų kanalų talpas, pagrindinė mintis buvo ta, kad kuo daugiau jie turi “staigmenos”, tuo daugiau informacijos talpina. Tarkime, vienodais intervalais vienu kanalu siunčiama raidė A yra labai grietai sutvarkytas signalas, bet jei tai viskas , ką gali perduoti tas vienas kanalas, tuomet mums čia nėra jokios staigmenos ir todėl, aišku, jokios informacijos. Na, jei tokiu pat kanalu pasiustume prasmingą daugiaodinę konstrukciją (ir dar ją sutrumpintume), informacija „plauktų”, bet reikia pastebėti, kad informacijos teorija pagrinde yra ne apie prasmės persiuntimą, o greičiau apie talpą, skirtą persiųsti simboliams. Jei persiųstume kaką beprasmio, mums čia terūpėtų tiktai kiekis. Taip pat galima pastebėti, jog grynai atsitiktinis simbolių srautas yra maksimaliai netvarkingas ir neturi pamatinės struktūros( todėl jo negalima trumpinti ar pan.), o to tarpu jis persiunčia daugiausiai informacijos. ( Paradoksalu. ) Tačiau -mogiškų gebėjimų supratimo ribose- norint ištraukti informacijos iš kakokių duotųjų patirčių, mums yra reikalingas staigmenos ir daugiaodiškumo miksas, t.y.- signalas iš kakur tarp radikalios tvarkos ir radikalios betvarkes. Suprantamesnį pavyzdį galima rasti Abraham Moles knygoje „Informacijos teorija ir estetinis suvokimas” (1958), siekdamas klasifikuoti muziką nuo „banalios” iki „originalios”, jis taikė įvairius statistinius matavimus analogiškai nurodydamas į duotosios informacijos tvarką ar betvarkę: pvz., liaudies muziką numanome esant šiek tiek banalią, o free jazz’ą – originalų ir komponuotą gan netvarkingai, visgi kraštutinai grietai sutvarkyti garsai- tarkim, vienodais intervalais tęsiama nata, arba grojami visiškai atsitiktiniai garsai mums nesukelia jokio susidomėjimo. Tokios muzikos atlikėjas supranta, kad klausytojas dėl nepakankamo jos struktūrinio sudėtingumo greitai pavargtų. Nuojauta, kad struktūros ir sudėtingumo reikšmė padidėja kakur tarp maksimalios tvarkos ir betvarkės , nuveda mus prie „efektyvaus sudėtingumo” apsvarstymo.
Algoritminis sudėtingumas ir efektyvus sudėtingumas
Sudėtinės sistemos sudaro kontrastą paprastoms sistemoms ir čia buvo ieškota tam tikro mato nustatyti šių sistemų santykinį sudėtingumą. Vienas būdas tam pasiekti- tai apsvarstyti jų algoritminį sudėtingumą (angl. Algorythmic Complexity), kuris dar vadinamas algoritminiu inormacijos turiniu (angl. Algorythmic Information Content). Galima tikėtis, kad tai turėtų būti geras matas tam, ką mes intuityviai inome (jaučiame) esant sudėtingumu. Galbūt kuo didesnis algoritminis sudėtingumas, tuo sudėtingesnė pati sistema.
Deja, atsitiktinių procesų atveju mes aptinkame tą patį paradoksą kaip ir informacijos teorijos atveju: nedidelės informacijos kiekio atveju AIC būtų labai maas ir nepriklausomas nuo sekos ilgio todėl, kad algoritmas būtų labai maytis.
Analogiškai AIC tampa tuo didesnis, kuo labiau atsitiktinė yra inutė, ir tai konfliktuoja su mūsų intuityviu sudėtingumo supratimu. Murray Gell-Mann, vienas iš Santa Fe sudėtingumo mokslo instituto steigėjų, apie tai rašo: “Ši AIC savybė, kurią prie progos galima pavadinti “algoritmine atsitiktinybe” , atskleidia kiekybės kaip sudėtingumo teorijos matavimo vieneto netinkamumą (pvz.,Sheakespeare’o darbai turi maesnį AIC negu tokio pat ilgio atsitiktiniai tauškalai <…>).”
Ko iš tikrųjų reikia, tai tokio efektyvaus sudėtingumo (angl. Efective Complexity) mato, kad indikuojant paprastumą, tokios sistemos kaip jau aukščiau minėtosios grietai sutvarkytos ir betvarkės gautų maesnį vertinimą, o atvirkščiai- didesniu vertinimu- turėtų būti vertinamos sistemos esančios sudėtingos talpinančios save kakur tarp tų dviejų, Gell-Mann’as tęsia: “ Matas, kuris ymiai geriau atitinka tai, kas paprastai turima omeny kai kalbama apie sudėtingumą, tiek paprastame pokalbyje, tiek moksliniame diskurse, nurodo ne į labiausiai glaustą subjekto apibrėimo ilgį (kuris tik bendrais bruoais yra tuo, kuo yra AIC), bet į glaustą subjekto taisyklingumų - būdingumų rinkinio apibūdinimo ilgį. Tokiu būdu kako , veik visiškai atsitiktinio, beveik be jokių būdingumų, efektyvus sudėtingumas bus arti nulio. Toks pats sudėtingumas būtų ir ir kako visiškai reguliaraus, pvz., kaip bitų seka, susidedanti vien iš nulių. Efektyvaus sudėtingumo rodiklis pakankamai aukštas gali būti tiktai tarpinėje erdvėje tarp visiškos betvarkės ir tvarkos. “ Kad pamatuoti efektyvų sudėtingumą, Gell – Mann’as siūlo išskaidyti duotąsias sistemas pagal dvi algoritminines išraiškas, pirmuoju algoritmu fiksuojant struktūrą, o antruoju- atsitiktinį nuokrypį. Tuomet efektyvusis sudėtingumas būtų proporcionalus optimaliai suspausto pirmojo algoritmo, kuris fiksuoja struktūrą, dydiui. Reikia paminėti, kad taip pat yra prieštaravimų, kad šis struktūros supratimas laikomas subjektyviu, jog yra daugiau specifinių pasiūlymų efektyvumo sudėtingumui aiškinti, bet čia apie tai kalbėti būtų diskursas į šalį. Svarbus šiam tekstui dalykas yra tas, kad sudėtingumo mokslas pateikė tvirtą sistemų supratimo ir klasifikavimo paradigmą. Dar kartą pakartosiu ir patikslinsiu, kad sistemos varijuoja nuo labai sutvarkytų iki visiškai betvarkių, abi, tiek vienos ,tiek kitos sistemos yra paprastosios sistemos. Sudėtinė sistema- tai tvarkos ir betvarkės miksas.
Generatyviojo meno sistemos sudėtingumo teorijos kontekste.
Aukščiau buvo įvardytas generatyviojo meno apibrėimas, kuriame raktinis elementas yra sistemų, kaip netiesioginio kūrimo metodo, nauda. Iš jo, kombinuojant su naujaja sudėtingumo mokslo pasiūlyta sistemų paradigma, išplaukia pavyzdys, kaip suprasti ir kaip skirstyti generatyvias meno sistemas. Ši generatyvių meno sistemų paradigma yra dėstoma toliau.
Pirmiausia reikia pastebėti, kad sudėtingumas yra specifiškas duotosioms sistemoms, ir čia parodytos klasifikacijos yra bendrybės. Ne visos genetiškai įkvėptos evoliucinės sistemos ketina būti vienodai sudėtingos. Kai kurios L – sistemos gali būti daugiau sutvarkytos ar atvirkščiai nei kitos. Taip pat kai kurios L-sistemos yra atitinkančios fraktalus, kai tuo tarpu kitos, naudojančios parametrinį teksto mechanizmą yra daugiau sudėtingos. Bet jei mes priimame šią paradigmą (kad generatyvusis menas yra apibrėiamas pagal sistemų naudojimą ir kad sistemos gali būti geriausiai suprastos sudėtingumo teorijos kontekste), tuomet pakliūname į nepaprastai platų supratimą, kuo iš tikrųjų yra generatyvusis menas.
Grietai sutvarkytas generatyvusis menas.
Pačios anksčiausios generatyviojo meno formos naudojo paprastas sistemas. Čia turimas omenyje ankstyvasis geometrinis menas (simetriški piešiniai uolose, lipdiniai , t.t.). Sisteminio mąstymo pėdsakai ypač ryškūs pietryčių (islamo) šalių mene, ko gero visai neatsitiktinai pats odis “algoritmas” turi rytietiškas šaknis. XX amiaus kūriniuose, kaip generatyvieji elementai, buvo naudojamos įvairios paprastos grietai sutvarkytos geometrinės, skaičių sekos ir kombinatorinės sistemos.
Ko gero ryškiausias generatyviojo meno istorijos įvykis buvo Jacquard’o audimo staklių išradimas. Rankinės tekstilės gaminimo mašinos jau seniai leido audėjams taikyti pasikartojančias formules raštuotų audinių kūrime. Pramonės revoliucijos metu daugybė tokių mechanizmų tapo automatizuoti, bet tik Jacquard’o išradimas 1805 metais supaindino visuomenę su pirmosiomis programomis -perforuotomis popieriaus kortelėmis, skirtomis audinių raštams išausti. Vėliau Ch. Babbage’as ir Ch. Hollerith’as šitaip įtakoti išplėtojo programavimo perforuotų kortelių pagalba galimybes ir tai atvedė prie kompiuterio išradimo.
Betvarkis generatyvusis menas.
Pirmasis atsitiktinumo technikos panaudojimas menuose yra Wolfgang’o Amadeus Mozart’o išradimas. Mozart’as sugalvojo 176 taktus paruoštos muzikos ir kvadratinį tinklelį ,kuris ymi kelių kauliukų metimą bei sekos skaičių (pirmas metimas, antras metimas, etc.) iki 176. aidėjai kuria kompoziciją sudarydami iš atsitiktinių kauliukų metimų seką bei sukomponuodami atatinkamus taktus į partitūrą. Turbūt Mozart’as intuityviai jautė, kad grynai atsitiktinė muzika nėra jau tokia baisiai įdomi, todėl jis surado primityvų būdą kaip maišyti tvarką ir betvarkę. Trumpi iš anksto pakomponuoti taktai atstovauja tvarkai, o kauliuko metimas – netvarkai.
Iš tikrųjų atsitiktinumo technika kaip tokia į menus atėjo tik XX amiuje. Būdamas jaunas menininkas Elsworth’as Kelly naudojo nebrangias mediagas,- tokias kaip vaikų karpinių popierius- kurti spalvotiems koliaams . Tam jį įkvėpė atsitiktiniais skiautiniais lopytos palapinės prancūzų rivjeroje. Kitas menininkas – rašytojas William’as Burroughs garsėjo naudodamas savo Dada inspiruotą “kapotą” techniką siekdamas padaryti kūrybinį rašymą atsitiktiniu. Maiau inomi yra Burroughs’o pasiekimai visualiniame mene, kur jis naudojo sprogdinamuosius utaisus norėdamas kuo atsitiktiniau tokiu būdu ištaškyti daus ant klijuotos faneros ir taip pat dalinai ją apgadinti. Retkarčiais ir Carl’as Andre naudojo atsitiktinių išsiliejimų techniką vietoje savo labiau įprastinės, grietai sutvarkytos komponavimo technikos. Aišku , o pats ymiausias atsitiktinės garsų atrankos muzikoje plėtotojas yra John’as Cage’as. Kompiuteriais generuoto meno eroje pseudo atsitiktinių numerių generatorių vartojimas tampa turbūt populiariausia skaitmenine generatyvia technika. Kaip minėta anksčiau, generatyvus menas jau seniai praktikuojamas, bet skirtingi menininkai gali pasirinkti tą pačią generatyvią techniką motyvuoti visiškai skirtingų prieasčių. John’o Cage’o motyvacija buvo Zen įkvėptas visų garsų priėmimas taip, tarsi jie būtų lygūs. Apytikris Andre taikinys buvo ufokusuoti dėmėsį į mediagas, bet taip pat ir usipulti meno pasaulio tikėjimąsi kompozicijos atvilgiu. Daugeliui šiuolaikinės elektroninės muzikos atlikėjų kakuriuo būdu naudojant atsitiktinumo techniką klubo kontekste , visa tai neatrodo taip uslėgta teorijos. Tai tiesiog bandymas įtrautkti “staigmenos” elementą ir šitaip dalykus padaryti įdomesniais. Svarbu atsiminti, kad generatyvieji menininkai kartu turi šį tą bendro ties tuo, kaip jie kuria savo meną, bet ne ties tuo, kodėl jie tai daro, ar netgi kodėl pasirenka naudoti generatyvias sistemas. Didiulė generatyviojo meno erdvė talpina visą įvairovę tokių ketinimų ir nuomonių.
Sudėtingas generatyvusis menas.
Tereikia pervelgti šio teksto turinio plėtotę, kad pamatytum, kad didioji dalis iš tų dirbančiųjų dabar svarstomoje srityje, dirba su sistemomis, kuriuos kuria tvarką ar betvarkę. Šie menininkai tyrinėja tokias ir panašias sistemas , kurios yra sudėtingumo teorijos branduolys. Pavyzdiai įrauktų genetinius algoritmus, masės elgesį, paralelius apskaičiuojamuosius agentus, nervų sistemos tinklus, cellular automata, L-systems, chaos, dinaminė mechanika, fraktalai, a-life, reakcijos- difuzijos ir kitokias sudėtines pritaikomas sistemas. Būtų sudėtinga sutraukti visuos šiuos darbus į vieną tekstą, o po to, tam čia nėra ir reikalo. Ką aš norėčiau pabrėti labiausiai yra tai, kad kol sudėtinės sistemos pritraukia šiuo metu mūsų dėmėsį bei įvairiais būdais reprezentuoja generatyviojo meno ateitį , jos nėra geresnės nei paparastos sistemos. Kiekviena turi vietą istoriniame ir šiuolaikiniame meno praktikos kontekste. Abi ir sutvarkytos ir nesutvarkytos, paprastos ir sudėtingos yra reikalingos papildyti sistemų visumą, o taip pat ir generatyviojo meno visumą.
Kompiuterinė grafika ir animacija.
Gerai dokumentuoti literatūros plotmėje, išspausdinti padedant ACM SighGraph ir kitoms organizacijoms, kompiuterinės grafikos tyrinėtojai rašo straipsnius generatyviojo meno srityje jau dešimtmečius. Minint pirmuosius generatyviuosius prasiverimus galima, pavyzdiui, paminėti Perlin Noise dūmų, ugnies ir plaukų vaizdingumo sintezę, L-sistemų naudą uauginant virtualių augalų siekiant jais apeldinti visus miškus ir slėnius. Čia pastebima fizinė modeliavimo nauda, kuriant animacijas. Pateikiamas ir aprašomas ir pavaizduojamas pasaulis, atsisakant animatoriaus kruopštaus darbo, išmoningai šokdinant kiekvieną detalę. Pavyzdiu gali būti animuoti [animated feature length ] Pixar’o filmai ar/ir labai populiarūs video aidimai.
Demo scena ir Vj’ėjų kultūra.
Taigi, jaunimo kultūriniai (subkultūriniai) judėjimai perėmė generatyvinę technologiją iš gerai įrengtų ir finansuojamų laboratorijų, įrašų studijų bei animacijos kompanijų, ir pritaikė pigesnes alternatyvas naktiniams klubams ar panašioms erdvėms. Tokiems menininkams ir entuziastams generatyvusis menas daugiau nebėra miglotas ar ezoteriškas. Jis jau yra kasdienis kūrybos būdas. Atsitiktinumo technika, arba taip vadinama randomization (random art- atsitiktinis, atsitiktinumo menas) yra daugiausia aptariama technika, tačiau taip pat daugelis ieško savo, individualių išraiškos būdų .
Industrinis dizainas ir architektūra.
Dizaino kūrimo praktikoje visuomet buvo daugybė pasikartojančių bandymų kūrimo, išsirinkimo, taisymo, hibridinių pavyzdių gaminimo ir kaskart naujo įvertinimo procesas. Ši rankų darbo reikalaujanti veikla kiek primena genetinių kitimų evoliuciją bei natūraliąją atranką. Ir tai buvo tikriausiai neišvengiama, nes pritaikius kompiuterį kaip rankinį prietaisą (-įrankį) CAD’ui (?) , iš paskos sekė genetiškai inspiruotų algoritmų pritaikymas variacijų (-pokyčių) kūrimui ir atrankai. Generatyvusis menininkas William Latham pradioje naudojo evoliucinę sistemą, kuri egzistavo tiktai popieriuje, o tik vėliau perkėlė ją į kompiuterines versijas.
Nėra jokios akivaizdios prieasties vieną šiuolaikinio meno praktiką iškelti aukščiau u kitą. Vaizduojamoji dailė siūlo daugybę iššūkių . Pavyzdiui, dvidešimtame amiuje menininkai: John Cage, William Burroughs ir Marcel Duchamp savo darbuose plėtojo atsitiktinumo techniką kaip labai vaisingą generatyvumo principą. Kad generuoti savo kompozicijas, menininkai minimalistai (Andre, Mel Bochner ir Paul Morgenson) naudojo paprastus matematinius dėsnius. Konceptualistas Sol Lewitt naudoja kombinatorines sistemas idant sukurti sudėtinius darbus iš paprastų komponentų. O Hans Haacke ištyrinėjo fizines generatorines sistemas savo ankstyvajame darbe. Ir iš tikrųjų galima susimąstyti, ar tokie tapytojai kaip Kenneth Noland su jo “sisteminio meno” praktika turėtų būti laikomi generatyviais menininkais, ar Jackson’o Pollock’o varvinimo ir taškymo metodas gali būti laikomas tam tikra atsitiktinumo technika , kuri įtalpintų jo darbus generatyviojo (plėtojamojo) meno srityje. Na, tiesą sakant, nemanau kad kurio nors iš jų darbai turėtų ten būti. Bet būdamas svaiginančiai įvairus šis aptariamas menas siūlo tokius klausimus palikti atvirus ir teisėtus.
Elektroninė muzika ir algoritminė kompozicija.
Turint omeny ir remiantis Brooks’o, Neumann’o ir Wright’o straipsniais 1957-aisiais, jie elektroninės muzikos bendruomenėje yra ištyrinėję visus generatyvių procesų būdus skirtus muzikos kūrimui (makro lymeny) ir subtiliai atlikimo bei tembro moduliacijai (mikro lygmeny). Ši veikla nebuvo apribota akademine muzika. Paskutinis straipsnis iš „Electronic musician” – urnalo kuriantiems muzikantams nurodo daugybę praktiškai naudojamų techninių programų: „ Cellular automata”,” Fractals”, „A-life”,” L-systems”, „Chaos” ir inoma, atsitiktinumus.
Ar generatyvusis menas yra kompiuterinio meno porūšis?
Dėl to ,kad šiuolaikinis generatyvusis menas yra danai pagrįstas kompiuterine technika, daugelis mano ,jog tai yra kompiuterinio meno porūšis. Aš bandiau čia parodyti, kad generatyvusis aplenkė kompiuterinį, kad jis yra toks pat senas kaip ir pats menas. Taip pat yra svarbus beveik visiškas tikrumas, kad generatyvusis menas gyvuos ir be kompiuterių. Nanotechnologija, genų ininerija, robotų technika ir kitos technologijos be abejonės atvers jam nuostabių galimybių.
Ar nėra generatyvusis menas abstraktaus meno porūšis?
Generatyvusis menas greičiau nurodo meno kūrimo būdą, negu meno stilių. Čia, kaip pavyzdį reiktų turėti omeny Harold’ą Cohen’ą, kuris kuria programinę įrangą, kuri savarankiškai modeliuoja stilizuotus reprezentacinius darbus pavaizduodama mones vešlioje tropikų aplinkoje. Taip pat projektuojant praktinius ir dekoratyvinius objektus yra svarbi auganti genetinės ir kitokių generavimo sistemų nauda.
Kokiu būdu rankų darbo menas gali būti generatyvusis?
Generatyviojo meno praktikos esmė yra tame, kad duotasis darbas gali būti sukurtas tiktai dalinai naudojantis savarankiška sistema. Iš principo kiekvienas kompiuteriu pagrįstas generatyvusis metodas gali būti įvykdytas rankomis. Trumpai tariant, jei menininkas sukuria sistemą, o po to ją perduoda naudoti koklių klojimo meistrui, koks yra skirtumas tarp šito ir naudojimosi generatyvaus meno robotu? Ir kiek tai skiriasi nuo to, jei menininkas pasirenka atlikti viską pats? Svarbu yra tai, kad sistema nors ir pritaikyta tam tikru savarankiškumo laipsniui, bet - bet kuriuo atveju – konstravimas (ar bent dalis jo) vykdomas rankomis. Rankų darbo generatyvusis menas vis tiek lieka šiek tiek skirtingas nuo likusio tokio meno , kurį dailininkas kuria taikydamas intuityvius formos sprendimus nuosekliai visame konstravimo procese.
Kodėl menininkai pasirenka naudoti generatyvius metodus kūryboje?
Generatyvusis menas yra kūrybos metodas, kuris plėtojasi be konkrečios motyvacijos ar ideologijos. Tiesą sakant, generatyviųjų metodų naudojimas gali iš vis nieko bendro neturėti su kūrinio turiniu. Pavyzdiui, filmininkai gali nuspręsti naudoti generatyvius metodus vaizdui sintetinti tiesiog paprasčiausiais ekonominiais sumetimais. Iš kitos pusės, taip pat yra tokių menininkų, kurių darbuose beveik išnyksta riba tarp minėtojo metodo ir pačio darbo reikšmės, turinio. Pastarieji yra generatyvieji menininkai tyrinėjantys sistemas savo pačių labui. Ir inoma, dar be abejo egzistuoja gausybė menininkų, kuriuos aptiktume kakur tarp. Prieasčių naudoti generatyviojo meno metodus yra tiek pat kiek yra pačių generatyviųjų menininkų, o galbūt ir daugiau.
Ar generatyvusis menas yra meno judėjimas?
Generatyvusis menas, kaip kad aprašyta aukščiau, yra paprasčiausiai į sistemas orientuota meno praktika ir jos šaknys glūdi seniausiuose inomuose menuose. Įvairios generatyvios sistemos buvo naudojamos skirtingiausiuose meno judėjimuose metų metus. Generatyvusis menas , kaip į sistemas orientuota meno praktika, yra kiek per didelis , kad į jį galėtų pretenduoti viena vienintelė kryptis ar judėjimas. Bet šią ankstesnę sąvoką, tiesa, dar gan miglotą, galima buvo rasti specifinio judėjimo kontekste. Dabar ją ko gero pavadintume siaura menoistorine (technine) tikrosios sąvokos bendravarde: “generatyvusis menas- geometrinių abstrakcijų visuma, kurioje pagrindinis elementas skirtas ‘generuoti’ kitas formas iš pradinės būsenos ir tokiu būdu kurti painų komponavimo būdą, kuriame naujos formos liečia viena kitą, persidengia, maėja arba didėja sudėtingomis variacijomis.” “Generatyviųjų meno formų” paskaita buvo skaityta rumuno skulptoriaus Neagu (kuris taip pat buvo įkūręs “Generatyviojo meno grupę”) Queen’s universitete, Belfaste 1972 m . Taip vadintas menas buvo praktikuojamas ir Eduardo McEntyre’o bei Miguel’o Angel’o Vidal’o 1928 m. Argentinoje. Tas pats šaltinis apibrėia ir “sisteminį meną”, kuris kartais supainiojamas su mūsų šiuolaikiniu generatyviojo meno supratimu: pirmąsyk panaudotas kritikų 1966 m . tam, kad apibūdinti abstrakčiosios dailės tipą, kuriam charakteringas paprastų standartizuotų formų (daniausiai geometrinių) arba naudojimas vientisame intensyviame vaizde, ar pakartotų sistemoje, kuri sutvarkyta aiškiai matomu principu. Tokiu būdu Noland’o “Ševronų tapyba” yra pavyzdiu aukščiau išvardintam apibrėimui. Sisteminis menas vienu metu buvo apibūdintas net kaip minimalizmo atšaka, vėliau išplėstas.
Ar kartais generatyvusis menas neliečia ginčų dėl autorystės?
Be abejo, kai kūrinio kūrybos procesas perleidiamas mašinai ir dalis šio proceso vyksta be mogiškos nuojautos įsikišimo, kai kas čia galėtų įiūrėti rezonavimą su šiuolaikiniu poststruktūralistiniu mąstymu. Kai kurių generatyviųjų menininkų specifinė darbo sritis yra tradicinio autorystės supratimo kvestionavimas. Bet generatyvusis poiūris neturi detalių turinio tendencigumų ir menininkai čia yra laisvi tyrinėti gyvenimą, mirtį, meilę, groį ar kokią kitokią temą.
Ar buvo Jackson’as Pollock’as generatyviu menininku?
Iš dalies dėl
to, kad J.Pollock’o geriausi darbai atrodo “atsitiktiniai”,
ir iš dalies dėl to, kad jo “varvėjimo ir
taškymo technika” atrodo tarsi atsitraukimas iš
sąmoningo meninio kontroliavimo daugelį priverčia
susimastyti ar šis menininkas galėtų būti
laikomas generatyviuoju menininku. Man jo darbai nepanašūs
į generatyviuosius, nes čia nėra jokios savarankiškos
sistemos įtrauktos į paveikslų tapymo procesą.
Bet ,tiesą sakant , yra viena įdomi sąsaja tarp vieno
ymiausio Pollock’o darbo ir sudėtingumo teorijos. Fizikas
Richard Taylor parodė, kad Pollock’o apvarvinimai ir
aptaškymai yra naturalūs fraktalai, jie yra tikriausias
menininko mokymosi kaip “paleisti” daus mikliai
naudojantis ranka ir riešu taip, kad paskatinti chaotišką
daų tekėjimą, rezultatas; ir taip, kadangi Pollock’o
darbas progresavo, jis galėjo pasiekti vis aukštesnius
fractalų dimensijų laipsnius. Galbūt turėdami
omeny štai tokį iūrėjimo tašką,
nusimanantys stebėtojai bando priskirti Pollock’o darbus
generatyviajam menui. Bet kuriuo atveju šis menininkas naudojo
daus savo rankomis be jokios išorinės sistemos įsikišimo
.Jo darbai buvo kurti sąmoningai ir nuosekliai naudojantis
kūryribiniu intuityvumu bei fizine disciplina, pamau ir nuolat
pergalvojant. Ir faktas, kad jo r
The username and password for the administrative account is admin, admin.
Wiki successfully set up.
First Steps
Other optional things to do
