Main Page

From Generatyvusis Menas

Revision as of 15:00, 3 March 2006

Generatyvusis menas

PLANAS

Ivadas (Motyvacija)

Automatine kuryba (kodel si savoka paradoksali tradicinio meno sampratoje) - meno kontekstas Siurelistai-pasamone Flux-kalbos sistemos (visokios koreles su uzduotais veiksmais ...) Postmoderni kultura (siuolaikine)- sukuriamos/sudaromos visuomenei ar zmoniu grupei veiksmo/elgesio salygos ar taisykles is kuriu gali iseiti nenumatyti rezultatai. Kompiuterines technologijos - Plataus Pasaulio Tinklo(WWW) kultura ir galimybes ...

Ka galima suvokti kaip Generatyvuji mena

Generatyvaus meno apibrezimas (literaturoje)

Generatyvaus meno pavyzdziai (neaisku ar reikia sitos skilties nes yra „Meninikai taikantys generatyvumo principa savo menuose“)

Generatyviosios sistemos (is Philip Galanter -”Kas yra generatyvusis menas?” Kompleksinės sistemos Chaotinės , atsitiktinumo sistemos dirbtinis intelektas ir tt )

Vertinimas (nauji vertinimo kriterijai)(estetikos aspektas)(filosofinis aspekt-pradinis judintojas, kurejas ir tt) siuolaikiniai meninikai taikantys generatyvumo principa savo menuose)

Kas yra generatyvusis menas? Sudėtingumo teorija kaip konteksto teorija meno teorijai.

santrauka

Šiuo rašiniu bandyta pasiūlyti generatyviojo meno , kuris yra plačiai apimantis (?) ir teikiantis derlingą dirvą tiek techniniam, tiek meno teorijos vystymuisi, apibrėžimą . Pirmiausia, sistemų naudą galima identifikuoti kaip raktinį elementą generatyviajame mene. Ir tuomet čia galima pristatyti įvairias idėjas iš sudėtingumo teorijos. Pastebėta, kad sistemos egzistuoja tam tikroje tąsoje, kontinuume tarp/nuo labai sutvarkytų, iki visiškai nesutvarkytų. Cituojant medžiagą iš informacijos teorijos ir sudėtingumo mokslo galima pastebėti, kad tvarkingas ir betvarkes sistemas paprastai būdinga regėti kaip paprastos ir sudėtinės sistemų pavyzdžius, ir sutvarkytos ir nesutvarkytos. [Citing examples from information theory and complexity science, it is noted that highly ordered and highly disordered systems are typically viewed as simple, and complex systems exhibit both order and disorder.] Tai priartina prie efektyvaus sudėtingumo pritaikymo, prie tvarkos ar betvarkės kaip organizavimo principų , prie įvairių generatyviojo meno sistemų. Šis platesnis požiūris nuveda mus iki šiek tiek nustebinančio “atradimo”,- generatyvusis menas yra toks senas kaip pats menas apskritai. [This leads to the adoption of effective complexity, order, and disorder as organizing principles in the comparison of various generative art systems.] Šių sistemų ir sudėtingumo teorijos įtakotoje paradigmoje yra aptariami tam tikras skaičius specifinių menininkų ir tiriamųjų objektų. Galiausiai pakankamai meno teorinių klausimų yra pristatyta išrutulioti pasiūlytai generatyviojo meno sąvokai bei numanomai teorinei ir metodologinei visumai.

Elektroninė muzika ir algoritminė kompozicija.

Turint omeny ir remiantis Brooks’o, Neumann’o ir Wright’o straipsniais 1957-aisiais,- jie elektroninės muzikos bendruomenėje yra ištyrinėję visus generatyvių procesų būdus skirtus muzikos kūrimui (makro lymeny) ir subtiliai atlikimo bei tembro moduliacijai (mikro lygmeny). Ši veikla nebuvo apribota akademine muzika. Paskutinis straipsnis iš electronic musician – žurnalo kuriantiems muzikantams- nurodo gyvą daugybę programų naudojančių technikas tokias įvairias kaip cellular automata, fractals, a-life, L-systems, chaos ir žinoma, atsitiktinumus.

Kompiuterinė grafika ir animacija.

Gerai sudokumentuoti erdvioje literatūros plotmėje, išspausdinti dėka ACM SighGraph ir kitų organizacijų, kompiuterinės grafikos tyrinėtojai rašo straipsnius generatyviojo meno srityje jau dešimtmečius. Minint pirmuosius generatyviuosius prasiveržimus galima, pavyzdžiui, įtraukti Perlin Noise dėl dūmų, ugnies ir plaukų vaizdingumo sintezės, L-sistemų naudos užauginant pakankamai virtualių augalų norint jais užželdinti visus miškus ir slėnius ir dėl fizinio modeliavimo naudos kuriant animacijas , kurios aprašo, pavaizduoja tikro pasaulio elgesį nereikalaujant animatoriaus kruopštaus darbo išmoningai šokdinant kiekvieną detalę. Šitokios pastangos atnešė rezultatus siekiančius toliau nei pati tyrinėtojų bendruomenė. Kaip pavyzdį galima turėti omeny animuotus [animated feature length ] filmus kaip antai Pixar’o ar/ir labai populiarią video žaidimų sritį.

Demo scena ir Vj’ėjų kultūra.

Taigi sekant aukščiau išdėstytomis mintimis, jaunimo kultūriniai (subkultūriniai) judėjimai perima generatyvinę technologiją iš gerai įrengtų ir finansuojamų laboratorijų, įrašų studijų bei animacijos kompanijų, ir pritaiko pigesnes alternatyvas naktiniams klubams ar panačioms erdvėms. Tokiems menininkams ir entuziastams generatyvusis menas daugiau nebėra miglotas ar ezoteriškas, bet greičiau- kasdienis kūrybos būdas. Atsitiktinumo technika, arba taip vadinama randomization (random art- atsitiktinis, atsitiktinumo menas) yra daugiausia aptariama technika, tačiau taip pat daugelis ieško savo, individualių išraiškos būdų .

Industrinis dizainas ir architektūra.

Dizaino praktikoje visuomet buvo pasikartojantis daugybės bandinių kūrimo, išsirinkimo, taisymo, hibridinių pavyzdžių gaminimo ir kaskart naujo įvertinimo procesas. Ši rankų darbo reikalaujanti veikla kiek primena genetinių kitimų evoliuciją bei natūraliąją atranką. Ir tai buvo tikriausiai neišvengiama, kad vos netukus dizaineriams pritaikius kompiuterį kaip rankinį prietaisą (-įrankį) CAD’ui (?) , iš paskos sekė genetiškai inspiruotų algoritmų pritaikymas variacijų (-pokyčių) kūrimui ir atrankai. Tiesą sakant, generatyvusis menininkas William Latham pradžioje naudojo evoliucinę sistemą, kuri egzistavo tiktai popieriuje, o tik vėliau buvo perkelta į kompiuterines versijas. Aišku, - kiekvienas bandymas apibrėžti generatyvųjį meną turėtų atsižvelgti į visa minėta aukščiau, kadangi nėra jokios akivaizdžios priežasties vieną šiuolaikinio šitokio meno praktiką iškelti aukščiau už kitą. Ir tik keli iš viso norėtų sustoti ties parašytu aukščiau, kas nors galbūt dar norėtų, pavyzdžiui, paminėti robotų meną ar matematikos meną kaip tam tikrus generatyviojo meno telkinius. Vaizduojamoji dailė siūlo galybę iššūkių šiuo atžvilgiu. Pavyzdžiui, dvidešimtąjame amžiuje tokie menininkai kaip John Cage, William Burroughs ir Marcel Duchamp savo darbuose plėtojo atsitiktinumo techniką kaip labai vaisingą generatyvumo principą. Kad generuoti savo kompozicijas, menininkai minimalistai (Andre, Mel Bochner ir Paul Morgenson) naudojo paprastus matematinius dėsnius. Konceptualistas Sol Lewitt naudoja kombinatorines sistemas idant sukurti sudėtinius darbus iš paprastų komponentų, o kitas toks menininkas Hans Haacke ištyrinėjo fizines generatorines sistemas savo ankstyvajame darbe. Ir iš tikrųjų galima susimastyti ar tokie tapytojai kaip Kenneth Noland su jo “sisteminio meno” praktika turėtų būti laikomi generatyviais menininkais, ar Jackson’o Pollock’o varvinimo ir taškymo metodas gali būti laikomas tam tikra atsitiktinumo technika , kuri įtalpintų jo darbus generatyviojo (plėtojamojo) meno srityj. Na, tiesą sakant, nemanau kad kurio nors iš jų darbai turėtų ten būti. Bet būdamas svaiginančiai įvairus šis aptariamas menas siūlo tokius klausimus palikti atvirus ir teisėtus.

Iš viršaus į apačią- generatyvinis menas apgalvotas pažodžiui.

Terminas generatyvusis menas gali būti taip pat išaiškintas nuo viršaus žemyn apgalvojant jo pažodinę abstrakčią reikšmę. Aš kartais juokauju, kad tai yra visai paprasta nuspręsti ką nors esant tokiu menu. Visų pirma, tai turi būti menas, o visų antra, generatyvusis. Žinoma, kad tai yra pokštas , o visa gudrybė yra tame, kad vienas sudėtingas klausimas yra patalpintas tarp kitų dviejų sudėtingų klausimų. Ką mes turime omeny žodžiu “menas” ir ką mes turime omeny žodžiu “generatyvus”? Toks klausimas- kas yra menas- dažnai yra iškeliamas su trupučiu paniekos arba bauginančiai perspėjantis dėl intelektualinio diskurso rizikos ir šitai daroma daug dažniau nei norint iš tikrųjų kvestiuonuoti šias nuolat kintančias nuostatas. Bet taip nesąžininga. Diskusija, išprovokuota klausimo ‘kas yra menas”, tiesą sakant, gali būti produktyvi ir naudinga. Tai tikriausiai geriausiai buvo apgalvota estetikos specialistų analitinėje filosofijos mokykloje pirmiausiai įkurtoje JAV, o po to Anglijoje./ čia turėtum nurodyti kas turima omeny/. Šitų ginčų detalus aprašymas išeina už šio teksto temos ribų, bet jį galilma rasti gerai sukonspektuotą kur nors kitur, pavyzdžiui, kokioj nors meno filosofijoj. Perspektyvios šiuolaikinės meno sąvokos paprastai įtraukia mintis, maždaug panašias į miglotą aibių teoriją, toku būdu vienas menas, taip tariant, gali ir ima atrodyti “labiau menas” nei kiti. Panašiu būdu mes galime tikėtis analogiškos išvados , jog vieni darbai yra “labiau generatyviniai” nei kiti. Ir dar galima pridėti, kad dabartiniai mąstymai apie šį procesą atpažįsta jį kaip socialinį ir istorinį supratimą, kuris keičiasi laikui bėgant. Iki tam tikros ribos generatyvinis menas yra menas ir žinoma tai turi taikytis ten taip pat /reik manyt ,į tą supratimą../. Bet aš tikiuosi parodyti , kad generatyvusis aspektas gali būti sutvarkytas stabilesniu būdu. Žodis “ generatyvus “ tiesiog nukreipia dėmėsį į meno poaibį, kur potencialiai daugialypiai (kartotiniai) rezultatai gali būti išgaunami naudojant kokią nors generavimo sistemą. Čia svarbu paminėti , kad jei aukščiau aptariamasis menas įtraukia meną , kuris jau yra rezultatas kokios nors generuojančios idėjos, tuomet generatyvusis menas turėtų įtraukti visą meną, ir taip prarastų savo skirtingo, atskiro, tam tikra prasme individualaus termino naudingumą.

generatyvusis menas : sąvoka.

Taigi naudingas apibrėžimas turėtų : įtraukti jau žinomą praeities ir dabartinę generatyviojo meno veiklą; būti pakankamai lankstus, kad galėtų būti atrastos naujos šio meno formos; egzistuoti maždaug kaip viso meno poaibis, tuo leisdamas būti išbandomai pačiai meno sąvokai; būti pakankamai griežtam : ne visas menas – generatyvusis. Ar kruopščiai apmąstytas nuo viršaus žemyn ar atvirkščiai, apibrėžiantis generatyviojo meno aspektas atrodo esantis savarankiškos sistemos skirtos meno kūrimui, nauda. Štai apibrėžimas, kurs man atrodo tinkamas:

generatyvusis menas nurodo į bet kurią meno praktiką, kurioje menininkas naudoja sistemą, tokią kaip natūralios kalbos taisyklės, kompiuterinė programa, mašina, ar koks kitoks išradimas paleistas veikti tos praktikos proceso metu , tuo pačiu metu esantis šiek tiek nepriklausomas - ar – autonomiškas, ir tokiu būdu prisidedantis pačio vyksmo metu arba užsibaigdamas jau visiškai įgyvendintu kūriniu. Raktinis elementas generatyviajame mene tuomet yra sistema, kuriai menininkas užleidžia dalinę, arba visišką tolesnę kontrolę. Ir kai tai išaiškėja, į galvą šauna keli susiję meno teorijos klausimai; tam tikra užuomina dėl šios diskusijos galimos pabaigos bus pasiūlyta teksto pabaigoje. Dabar turime keletą pastebėjimų apie šį apibrėžimą. Pirmiausia reikia pastebėti, kad terminas generatyvus menas yra paprasčiausiai nuoroda į tai, kaip menas yra padarytas, jis netvirtina, kodėl menas šitaip padarytas ar koks jo turinys. Antra, generatyvusis menas yra atjungtas (atskirtas) nuo bet kokios konkrečios technologijos. Generatyvusis menas gali būti, o gali ir nebūti “high tech”. Trečia, sistema, kuri perkelia meninę veiklą į generatyviojo meno apibrėžimo sritį, turi būti pati gerai apibrėžta, vientisa ir pakankamai gerai save tvarkanti tam, kad galėtų operuoti savarankiškai. Taigi jei sistemas galima laikyti tam tikru apsakančiu generatyviojo meno aspektu, tuomet yra verta klausti, ar visos panašios, ar gal yra koks naudingas būdas jas išrūšiuoti ir šitaip jomis remiantis sugrupuoti patį generatyvinį meną. Ši tema bus plėtojama toliau.

sudėtingumo mokslas kaip kontekstas sistemų supratimui.

Per maždaug paskutiniuosius 20 metų mokslininkai siekė sukurti naują sistemų supratimą. Po bendru ir plačiu “sudėtingumo mokslo” ir “sudėtingumo teorijos” pavadinimu buvo studijuojamos, lyginamos, priešinamos, matematiškai bei kompiuterio pagalba modeliuojamos įvairios sistemos, įvairios jų rūšys. Pradeda aiškėti abstraktus sistemų supratimas ir atsižvelgiant į tai, kad jos yra apibrėžiantis generatyviojo meno aspektas, sudėtingumo mokslas turi daug ko pasiūlyti menininkui. Ir iš tikrųjų, nemažas pristatytų darbų kiekis paskutiniaisiais metais yra, eksplicitiškai ar implicitiškai, įsišaknijęs sudėtingumo moksle. Apskritai mokslas tęsiasi supaprastintu metodu, mąstymas, esantis tokiu suskaidžius komplikuotą fenomeną į figuratyvines (ar tiesiog) atomines daleles įgyja pranašaujančią ir aiškinančią galią. Bet tokio išskaidymo (redukcionizmo) problema yra ta, kad dažnai sunku sudėti gabaliukus atgal į savo vietas. Tai ypač pasitvirtina sudėtinėse sistemose. Kai mokslininkai kalba apie sudėtines sistemas, jie neturi omeny tokių, kurios yra komplikuotos ar gluminančios ir supainiojančios kokiu nors neoficialiu(?) būdu. Frazė “sudėtinės sistemos” buvo pritaikyta kaip specifinis techninis terminas. Tokios sistemos dažniausiai turi gausybę smulkių dalių ar komponentų, kurie sąveikauja su netoliese esančiom panašiom dalim ir komponentais. Tokios vietinės sąveikos dažnai veda prie sistemų, kurios organizuojasi pačios be jokios pirminės kontrolės ar išorinio atsakingo vadovaujančio kišimosi. Tokios sistemos dažnai nurodomos kaip savaime susiorganizuojančios. Būdamos savarankiškos, taip pat yra dinamiškos esant pastoviam kitimui, o kadangi jų neištinka destruktyvūs procesai nei mirtis, jos neįpusiausvyruoja į jokią galutinę stabilą būseną. Šios sistemos reaguoja į pokyčius jų aplinkoje taip, kad išlaikyti savo vientisumą, inetgralumą, dėl to yra žinomos kaip sudėtinės prisitaikančiosios. Prisimenant liaudies posakį, galima tarti, kad “visas yra geriau nei jo dalių suma”… Vietiniai komponentai sąveikauja “nelinijiniais” būdais, turint omeny, kad interakcijos nuveikia daugiau negu tiesiog susideda… Jos pasikelia laipsniu. Sudėtinių sistemų pavyzdžiai yra pažįstami visiems. Pvz., oras formuoja tokias sąryšingas struktūras kaip audros, tornadai, karštieji ir šaltieji frontai, bet čia nėra jokio centrinio mechanizmo, kuris kurtų ir reguliuotų visa tai. Orų struktūros pasireiškia visur ir simultaniškai. Artimiausiu laiku oras gali būti nusakytas gan tiksliai, bet po poros dienų jis gali tapti nenuspėjamu. Panašiai akcijų birža yra sudėtinė sistema su apsireiškiančiom ypatybėm. Bilijonai akcijų ir transakcijų yra sujungtos į tvirtą priežasčių ir pasekmių mazgą ir tokie pavyzdžiai kaip pakilimai ir bankrotai išsiskiria iš visos sistemos. Nėra nei vieno dominuojančio ar planuojančio rinką faktoriaus, ir netgi su visa svarbia informacija, kuri yra pasiekiama visuomenei, akcijų birža toliau mus stebina nenuspėjamu elgesiu. Papildomi pavyzdžiai apie sudėtines sistemas įtraukia (kaip tyrinėtas biologų) smegenis ir (tyrinėtą psichologų) protą, gyvūnų gruobuoniškumą ir populiacijos ciklus ekosistemoje, genų varžymąsi ir –rezultate- buvusių rūšių evoliuciją, kultūrų ir imperijų kritimą bei kilimą. Kiekviena iš šių sistemų sudaryta iš daugybės komponentų (tokių kaip ląstelės, chromosomos, pilliečiai, etc.), kurie sąveikauja su kitais artimais komponentais ir formuoja nuoseklią struktūrą ar vientisą organizmą be centrinės kontrolės ar plano kaip tai turėtų atsitikti. Tokiu būdu komleksinės sistemos plėtojasi tokiais būdais, kurie dažnai yra dramatiški, katastrofiški, naudingi , ar tokie nenuspėjami, kad atrodo atsitiktiniai. Sudėtingumo mokslas yra palyginti naujas ir kartais kontraversiškas, mėginantis suprasti tokias sistemas jungdamas visokias tradiciškai skirtingas disciplinas. Ambicija yra suprasti tam tikras paprasčiausias sistemas, pasirodančias skersai visų skirstymų ir hierarchijų. [The ambition is to understand the commonalities systems exhibit across all scales and hierarchies. ] Reikia pastebėti, , kad sudėtinių sistemų tyrinėjimas taip pat teikia kontekstą paprastųjų sistemų tyrinėjimui. Ir čia pasiūlytas generatyviojo meno supratimas įtraukia abi – ir sudėtinę, ir paprastąją sistemas.

chaotiškos sistemos ir atsitiktinės sistemos.

Generatyvieji menininkai dažnai naudoja atsitiktinumo techniką. Sudėtingumo tyrinėtojai taip pat kalba apie chaosą. Dažnais atvejais chaotinė sistema gali atrodyti atsitiktinė, paprasčiausiai todėl, kad jos elgesys nenuspėjamas. Bet labai svarbu turėti omenyje, kad čia yra skirtumas. Sudėtinėms sistemoms neretai taip pat būdinga chaotinė elgsena, pagal kurią tuomet teigiama, kad šios sistemos dinamika yra nelinearinė ir sunki nuspėti laiko atžvilgiu, netgi kai sistemos pačios sau yra deterministinės mašinos, sekančios griežta priežasties ir pasekmės seka. Chaotinių sistemų nelineariškumas baigiasi nedidelių skirtumų išdidinimu, ir tai yra tai, kas nulemia jų tokį ypatingą nenuspėjamumą. Šis reiškinys dažniausiais minimas kaip jautrumas pradinėms sąlygoms, dar vadinamas „drugelio efektu”,- tai reiškia kad drugelis, sparnais mosuojantis Havajuose, gali virsti tornadu Teksase. Svarbu atsiminti, ypač pačio generatyviojo meno konteksto viduje, kad chaotinės sistemos nėra atsitiktinumo sistemos. Naturalios (uoj ,vacy, as aname texte padariau sita klaida- supyliau ū vietoj u, išsitaisyk tenais… ) chaotinės sistemos yra sunkios nuspėti, bet jų stuktūra vistiek bus skirtinga nei grynai atsitiktinių sistemų. Pavyzdžiui, net jeigu sudėtinga numatyti orus po šešių mėnėsių nuo dabar, mes galime būti palyginti tikri, kad tai nebus 200 laipsnių lauke, kaip kad ir neprilys 30 metrų kritulių kiekvieną dieną ir t.t. Orų kaitos tikėtinumai egzistuoja tam tikrose ribose, ir tie jie yra tarsi konteineriai, talpinantys visas įmanomas oro būsenas. Tai yra tai, ką mokslininkai vadina fazės erdve, ji aprašo maždaug nuoseklią bendrą formą, kuria chaotinė sistema ilgainiui nužymi kelią nors ir lieka nenuspėjama atskirose konkrečiose detalėse. Kas dėl orų pasikeitimų iš dienos į dieną? Geriausias rytojaus orų pranašautojas yra šiandienos oras,- po karštos dienos seka karšta diena, po snieguotos- snieguota, ir t.t. Transmisija tarp vienos orų būsenos ir kitos gali būti laikoma tarsi keliu pačios būsenos erdvėje. Šieji keliai yra tęstiniai - ištisiniai (jokių akimirksnių persikėlimų nėra leidžiama) ir jie parodo šią lokalios autokoreliacijos formą.

<(?... Nupeze mokslininkai, bliamba)>

Kitais žodžiais tariant, ne taip kaip grynos atsitiktinės sistemos, chaotinės sistemos turi tam tikrą istorijos jausmą(?). Man gyvenimas labiau panašus į sudėtinę chaotinę sistemą ir mažiau panašus į paprastą atsitiktinę. Čia yra netikrumo, bet taip pat ir jausmo, kad priežastys ir pasekmės yra svarbios. Aš galiu nesugebėti numatyti kažkurį tikslų laiką, bet aš galiu numanyti kaip klostysis įvykiai. Ir aš dažnai galiu nuspręsti kai kuriuos dalykus kaip negalimybes. Taip, yra netikėtumai, tačiau ne kiekviename posūkyje, nes taip pat yra ir atitikimai, analogijos. Panašiu būdu dirbtinės chaoso sistemos atrodo labiau naturalesnės ir panašios į realų gyvenimą negu dirbtinės atsitiktinės sistemos. Tai būtų tinkama pamoka generatyviesiems menininkams.

Wiki successfully set up.

First Steps

The username and password for the administrative account is admin, admin.

1. Important: Log in as admin and go to Preferences to change your password!
2. On this page: image_logo_url put just the url for the logo.
3. Add the url for your wiki to the Categorized wiki list. Simply edit that page and put your wiki under the appropriate category.
4. To increase the amount of space you have for uploads, add links to this site from external sites, and go to the Link Quota Page to increase your uploads quota.

Other optional things to do

• Edit MediaWiki:Sidebar to change the navigation menu
• Add this wiki to some external wiki indexes:

1. Wikipedia list of wikis
2. WikiIndex
   

• If you are feeling adventurous and know a little about web design you can edit the javascript and css to the Header to change the look of your wiki.
  • You must log as admin to do this
  • Whatever you enter in this page will be added to the html in the header after the standard style sheet, so you can override styles.
• Read the User's Guide for other usage and configuration help.
• Add your wiki to the map of wikis