NaujasPuslapis1

From Generatyvusis Menas

Revision as of 18:42, 6 April 2006 by Admin (Talk | contribs)
   * 1 Automatine kūryba (kodėl si savoka paradoksali tradicinio meno sampratoje) - meno kontekstas 
         o 1.1 Siurelistai-pasamonė
         o 1.2 Fluxus-kalbos sistemos (visokios korelės su  užduotais veiksmais ...)
         o 1.3 Postmoderni kultūra (šiuolaikinė)- sukuriamos/sudaromos visuomenei ar žmonių grupei veiksmo/elgesio salygos ar taisykles iš kuriu gali iseiti nenumatyti rezultatai.
         o 1.4 Kompiuterines technologijos - Plataus Pasaulio Tinklo(WWW) kultura ir galimybes ...
   * 2 Generatyvinis menas
         o 2.1 Generatyvinis menas : sąvoka.
         o 2.2 Sudėtingumo mokslas kaip kontekstas sistemų supratimui.
         o 2.3 Chaotiškos sistemos ir atsitiktinės sistemos.
         o 2.4 Tvarką ir betvarkė informacijos teorijoje.
         o 2.5 Algoritminis sudėtingumas ir efektyvus sudėtingumas
         o 2.6 Generatyviojo meno sistemos sudėtingumo teorijos kontekste.
         o 2.7 Griežtai sutvarkytas generatyvinis menas.
         o 2.8 Betvarkis generatyvinis menas.
         o 2.9 Sudėtingas generatyvinis menas.
         o 3 Generatyvųs įrankai, prktinis pritaikymas
   * 4 Vertinimas (nauji vertinimo kriterijai)(estetikos aspektas)(filosofinis aspektas-pradinis judintojas, kūrėjas ir t.t.)
         o 4.1 Kompiuterinė grafika ir animacija.
         o 4.2 Vj’ėjų (video jockey'ju) kultūra.
         o 4.3 Industrinis dizainas ir architektūra. 
         o 4.4 Elektroninė muzika ir algoritminė kompozicija.
         o 4.5 Ar generatyvinis menas yra kompiuterinio meno porūšis?
         o 4.6 Kokiu būdu rankų darbo menas gali būti generatyvusis?
         o 4.7 Kodėl menininkai pasirenka naudoti generatyvius metodus kūryboje?
               + 4.7.1 Ar generatyvinis menas yra meno judėjimas?
               + 4.7.2 Ar kartais generatyvinis menas neliečia ginčų dėl autorystės? 
               + 4.7.3 Ar buvo Jackson’as Pollock’as generatyviu menininku?
               + 4.7.4 Ar Hans Haacke yra generatyvinis menininkas?
               + 4.7.5 Ar yra Sol Lewitt generatyviu menininku?
         o 4.8 Ar neturėtų visas generatyvusis menas demonstruoti nuolatinius kitimus ir nenumatomus rezultatus? 
         o 4.9 Ar yra generatyvusis menas modernus ar postmodernus?


Contents

Automatine kūryba

Automatizmas: vieno metodo istorijos eskizas Šiame darbe automatizmas mane domina kaip dehumanizuota raiškos forma; kaip veiksmas prieš civilizacijos suvaržymus; kaip technologizuotos kultūros ir joje veikiančio subjekto savivoka įgaunanti įvairių mutacijų. Aukščiausias šio modelio pasireiškimo taškas meno istorijoje buvo siurrealizmo principai. Siurrealistams buvo svarbus automatizmas. Pirmiausia tai buvo automatinis rašymas, vėliau jo samprata abstrahuota ir buvo pritaikyta visoms raiškos ir veiklos sritims. Ši raiška dalinai sąlygojo abstraktaus ekspresionizmo ir akcionizmo filosofiją. Tai buvo atradimas, leidęs išsilaisvinti iš intensyvėjančios ir be kompromisinės primygtinio sąmoningumo atmosferos. Prisiminus, kad metodas pirmiausia buvo pasiskolintas iš S. Freud'o psichoanalizės metodologijos, išryškėja ir intelektualinis- psichologinis laikotarpio kontekstas, kupinas socialinių suvaržymų. Pažvelkime į 1924-ųjų siurrealizmo manifestą, apimantį kone visas kultūros sritis: "Siurrealizmas, daiktavardis: grynas fiziškas automatizmas, kuriuo siekiama žodžiais, raštu ar bet kuria kita forma išreikšti tikrąjį minties procesą. Minties diktatas be jokios kontrolės, kurią praktikuoja sąmonė, ir be jokių estetinių ir moralinių nuostatų. Enciklopedinis terminas filosofijoje skelbia, kad siurrealizmas remiasi aukštesnių tam tikrų asociacijos formų realybės teigimu, taip pat sapno visagalybės ir nesuinteresuotos minties žaidimo teigimu. Jis siekia atsikratyti visų kitų psichologinių mechanizmų ir pakeisti juos esminių gyvenimo problemų sprendimu. [...] Daugybę kartų bandydamas analizuoti tai, kas klaidingai vadinama genijumi, galiausiai aš neradau jame nieko, ką galima būtų priskirti kitiems sąmonės procesams, nei šis." A. Bretono publikuotos "Rašytinės siurrealizmo kompozicijos, arba pirmas ir paskutinis rašymas", kuris dažnai laikomas pagrindiniu jo automatinio rašymo koncepciją atskleidžiančiu tekstu, siūloma “ leisti savo protui kiek įmanoma labiau nugrimzti į pasyvų imlumą. Pamiršk savo genialumą, talentą, taip pat ir kitų genijus bei talentus. (...). Rašyk greitai, be jokios užsibrėžtos temos, pakankamai greitai, kad neužsigalvotum ir kad nekiltų pagunda skaityti, ką parašei. Pirmasis sakinys atsiras pats; tai savaime suprantama, nes nėra tokio momento, kai koks mūsų sąmoningai minčiai svetimas sakinys nesigvieštų būti išreikštas. Gana sunku ką pasakyti apie sakinį po jo..." Šis automatinis rašymas, manifestuojamas kaip itin pasyvi sąmonės būsena, tapo itin aktyviu užsiėmimu; be to, netrukus buvo papildytas S. Dali suformuluotu "paranojiniu- kritiniu metodu". Ilgainiui Bretono susižavėjimas automatiniu rašymu kiek prislopo, suabejojus kardinalia sąmonės ir pasąmonės perskyra. Komentuodamas savo ankstyvąjį revoliucingą tekstą,( "esu įsitikinęs, kad netrukus ateis momentas, kai su paranoiškos ir aktyvios sąmonės pagalba taps įmanoma, pasitelkus ir automatizmą bei kitas pasyvias būsenas, susisteminti sumišimą ir taip galutinai diskredituoti visą tiesioginį betarpiškai realųjį pasaulį"). Panašu, kad buvo išgirstas Freudas, nes ego eliminavimas jau reiškė ne laisvę, o pasidavimą superego ir pasąmonės programai.

Save rašanti knyga (Burroughs) Save organizuojantis srautas - ...


Generatyvinis menas : sąvoka.

Philip Galanter: “Kas yra generatyvinis menas? Sudėtingumo teorija kaip konteksto teorija meno teorijai.”

Generatyvusis menas siejasi su bet kuria meno praktika, kurioje menininkas naudoja sistemas: kalbos taisykles, kompiuterines programas, mašinas, ar kitokius išradimus, veikiančius procese. Tuo pačiu metu yra šiek tiek nepriklausomas arba autonomiškas, ir tokiu būdu prisidedantis vyksmo metu arba užsibaigdamas jau visiškai įgyvendintu kūriniu.

Raktinis elementas generatyviajame mene yra sistema, kuriai menininkas užleidžia dalinę, arba visišką kontrolę. Ir kai tai išaiškėja, į galvą šauna  keli susiję meno teorijos klausimai; tam tikra užuomina dėl  šios diskusijos galimos pabaigos bus pasiūlyta teksto pabaigoje. Šis terminas generatyvus menas yra paprasčiausiai nuoroda į tai, kaip menas yra padarytas. Jis netvirtina, kodėl menas šitaip padarytas ar koks jo turinys. Antra, generatyvinis menas  yra atskirtas nuo bet kokios konkrečios technologijos. Generatyvusis menas gali būti, o gali ir nebūti “high tech”. Trečia, sistema, kuri perkelia meninę veiklą į generatyviojo meno apibrėžimo sritį, turi būti pati gerai apibrėžta, vientisa ir pakankamai gerai save tvarkanti tam, kad galėtų veikti savarankiškai. Taigi, jei sistemas galima laikyti tam tikru generatyviojo meno aspektu, tuomet  verta klausti, ar jos visos panašios. O  gal yra koks naudingas būdas jas surūšiuoti ir šitaip jomis remiantis sugrupuoti patį generatyvinį meną. 

Pirmiausia generatyviajame mene galima identifikuoti sistemų naudą kaip raktinį elementą Galima pristatyti įvairias idėjas iš sudėtingumo teorijos. Pastebėta, kad sistemos egzistuoja tam tikroje tąsoje, tarp/nuo labai sutvarkytų, iki visiškai nesutvarkytų. Cituojant medžiagą iš informacijos teorijos ir sudėtingumo mokslo galima pastebėti, kad tvarkingas ir betvarkes sistemas paprastai būdinga regėti kaip paprastos ir sudėtinės sistemų pavyzdžius, ir sutvarkytos ir nesutvarkytos. Tai priartina prie efektyvaus sudėtingumo pritaikymo, prie tvarkos ar betvarkės kaip organizavimo principų , prie įvairių generatyviojo meno sistemų. Šis platesnis požiūris nuveda mus iki šiek tiek nustebinančio “atradimo”,- generatyvinis menas yra toks senas kaip pats menas apskritai. Šių sistemų ir sudėtingumo teorijos įtakotoje paradigmoje yra aptariami tam tikras skaičius specifinių menininkų ir tiriamųjų objektų. Galiausiai pakankamai meno teorinių klausimų yra pristatyta išnagrinėti pasiūlytai generatyviojo meno sąvokai bei numanomai teorinei ir metodologinei visumai.


Generatyvinis menas pažodžiui.

Terminas generatyvinis menas gali būti taip pat išaiškintas nuo viršaus žemyn, apgalvojant jo pažodinę abstrakčią reikšmę. Juokaujama, kad visai paprasta nuspręsti ką nors esant tokiu menu. Visų pirma, tai turi būti menas, o antra, generatyvusis. Žinoma, kad tai yra pokštas , o visa gudrybė yra tame, kad vienas sudėtingas klausimas yra patalpintas tarp kitų dviejų sudėtingų klausimų. Ką mes turime omeny žodžiu “menas” ir ką mes turime omeny žodžiu “generatyvus”? Klausimas- kas yra menas- dažnai yra iškeliamas su trupučiu paniekos arba bauginančiai perspėjant dėl intelektualinio diskurso rizikos ir šitai daroma daug dažniau nei norint iš tikrųjų kvestionuoti šias nuolat kintančias nuostatas. Diskusija, išprovokuota klausimo ‘kas yra menas”, gali būti produktyvi ir naudinga. Tai geriausiai buvo apgalvota estetikos specialistų analitinėje filosofijos mokykloje, įkurtoje JAV, o po to Anglijoje. Šitų ginčų detalus aprašymas išeina už šio teksto temos ribų, nors jį galima rasti gerai sukonspektuotą, pavyzdžiui meno filosofijos antologijose. Perspektyvios šiuolaikinės meno sąvokos paprastai įtraukia mintis, maždaug panašias į miglotą aibių teoriją, toku būdu vienas menas, gali ir ima atrodyti “labiau menas” nei kiti. Panašiu būdu mes galime tikėtis analogiškos išvados , jog vieni darbai yra “labiau generatyviniai” nei kiti. Ir dar galima pridurti, kad dabartiniai apmąstymai apie šį procesą atpažįsta jį kaip socialinį ir istorinį supratimą, kuris keičiasi laikui bėgant.

Iki tam tikros ribos generatyvinis menas ir yra menas. Bet generatyvusis aspektas gali būti sutvarkytas stabilesniu būdu. Žodis “ generatyvus “ tiesiog nukreipia dėmėsį į meno poaibį, kur potencialiai daugialypiai (kartotiniai) rezultatai gali būti išgaunami naudojant kokią nors generavimo sistemą. Čia svarbu paminėti , kad jei aukščiau aptariamasis menas įtraukia meną , kuris jau yra rezultatas kokios nors generuojančios idėjos, tuomet generatyvinis menas turėtų įtraukti visą meną, ir taip prarastų savo skirtingo, atskiro, tam tikra prasme individualaus termino naudingumą.


Sudėtingumo mokslas kaip kontekstas sistemų supratimui.

Per maždaug paskutiniuosius 20 metų mokslininkai siekė sukurti naują tokių sistemų supratimą. Po bendru ir plačiu “sudėtingumo mokslo” ir “sudėtingumo teorijos” pavadinimu buvo studijuojamos, lyginamos, priešinamos, matematiškai bei kompiuterio pagalba modeliuojamos įvairios sistemos, įvairios jų rūšys. Pradeda aiškėti šių sistemų abstraktus supratimas. Atsižvelgiant į tai, kad jos yra apibrėžiantis generatyviojo meno aspektas, sudėtingumo mokslas turi daug ko pasiūlyti menininkui. Ir iš tikrųjų, nemažas pristatytų darbų kiekis paskutiniaisiais metais yra aiškiai išplėtotas ar neišplėtotas, įsišaknijęs sudėtingumo moksle. Apskritai mokslas tęsiasi supaprastintu metodu. Mąstymas, esantis tokiu suskaidžius komplikuotą fenomeną į figuratyvines (ar tiesiog) atomines daleles įgyja pranašaujančią ir aiškinančią galią. Bet tokio išskaidymo (redukcionizmo) problema yra ta, kad dažnai sunku sudėti gabaliukus atgal į savo vietas. Tai ypač pasitvirtina sudėtinėse sistemose. Kai mokslininkai kalba apie sudėtines sistemas, jie neturi omeny tokių, kurios yra komplikuotos ar gluminančios ir supainiojančios kokiu nors neoficialiu(?) būdu. Frazė “sudėtinės sistemos” buvo pritaikyta kaip specifinis techninis terminas. Tokios sistemos dažniausiai turi gausybę smulkių dalių ar komponentų, kurie sąveikauja su netoliese esančiom panašiom dalim ir komponentais. Tokios vietinės sąveikos dažnai veda prie sistemų, kurios organizuojasi pačios be jokios pirminės kontrolės ar išorinio atsakingo vadovaujančio kišimosi. Tokios sistemos dažnai nurodomos kaip savaime susiorganizuojančios. Būdamos savarankiškos, taip pat yra dinamiškos esant pastoviam kitimui, o kadangi jų neištinka destruktyvūs procesai nei mirtis, jos nesiprojektuoja į jokią galutinę stabilą būseną. Šios sistemos reaguoja į pokyčius jų aplinkoje taip, kad išlaikyti savo vientisumą, inetgralumą, dėl to yra žinomos kaip sudėtinės prisitaikančiosios. Prisimenant liaudies posakį, galima tarti, kad “visas yra geriau nei jo dalių suma”… Vietiniai komponentai sąveikauja “nelinijiniais” būdais, turint omeny, kad interakcijos nuveikia daugiau negu tiesiog susideda… Jos pasikelia laipsniu. Sudėtinių sistemų pavyzdžiai yra pažįstami visiems. Pvz., oras formuoja tokias sąryšingas struktūras kaip audros, tornadai, karštieji ir šaltieji frontai, bet čia nėra jokio centrinio mechanizmo, kuris kurtų ir reguliuotų visa tai. Orų struktūros pasireiškia visur ir simultaniškai. Artimiausiu laiku oras gali būti nusakytas gan tiksliai, bet po poros dienų jis gali tapti nenuspėjamu. Panašiai akcijų birža yra sudėtinė sistema su apsireiškiančiom ypatybėm. Bilijonai akcijų ir transakcijų yra sujungtos į tvirtą priežasčių ir pasekmių mazgą ir tokie pavyzdžiai kaip pakilimai ir bankrotai išsiskiria iš visos sistemos. Nėra nei vieno dominuojančio ar planuojančio rinką faktoriaus, ir netgi su visa svarbia informacija, kuri yra pasiekiama visuomenei, akcijų birža toliau mus stebina nenuspėjamu elgesiu. Papildomi pavyzdžiai apie sudėtines sistemas įtraukia (kaip tyrinėtas biologų) smegenis ir (tyrinėtą psichologų) protą, gyvūnų gruobuoniškumą ir populiacijos ciklus ekosistemoje, genų varžymąsi ir –rezultate- buvusių rūšių evoliuciją, kultūrų ir imperijų kritimą bei kilimą. Kiekviena iš šių sistemų sudaryta iš daugybės komponentų (tokių kaip ląstelės, chromosomos, pilliečiai, etc.), kurie sąveikauja su kitais artimais komponentais ir formuoja nuoseklią struktūrą ar vientisą organizmą be centrinės kontrolės ar plano kaip tai turėtų atsitikti. Tokiu būdu komleksinės sistemos plėtojasi tokiais būdais, kurie dažnai yra dramatiški, katastrofiški, naudingi , ar tokie nenuspėjami, kad atrodo atsitiktiniai. Sudėtingumo mokslas yra palyginti naujas ir kartais kontraversiškas, mėginantis suprasti tokias sistemas jungdamas visokias tradiciškai skirtingas disciplinas. Ambicija yra suprasti tam tikras paprasčiausias sistemas, pasirodančias skersai visų skirstymų ir hierarchijų. [The ambition is to understand the commonalities systems exhibit across all scales and hierarchies. ] Reikia pastebėti, , kad sudėtinių sistemų tyrinėjimas taip pat teikia kontekstą paprastųjų sistemų tyrinėjimui. Ir čia pasiūlytas generatyviojo meno supratimas įtraukia abi – ir sudėtinę, ir paprastąją sistemas.

Chaotiškos sistemos ir atsitiktinės sistemos.

Generatyvieji menininkai dažnai naudoja atsitiktinumo techniką. Sudėtingumo tyrinėtojai taip pat kalba apie chaosą. Dažnais atvejais chaotinė sistema gali atrodyti atsitiktinė, paprasčiausiai todėl, kad jos elgesys nenuspėjamas. Bet labai svarbu turėti omenyje, kad čia yra skirtumas. Sudėtinėms sistemoms neretai taip pat būdinga chaotinė elgsena, pagal kurią tuomet teigiama, kad šios sistemos dinamika yra nelinearinė ir sunki nuspėti laiko atžvilgiu, netgi kai sistemos pačios sau yra deterministinės mašinos, sekančios griežta priežasties ir pasekmės seka. Chaotinių sistemų nelineariškumas baigiasi nedidelių skirtumų išdidinimu, ir tai yra tai, kas nulemia jų tokį ypatingą nenuspėjamumą. Šis reiškinys dažniausiais minimas kaip jautrumas pradinėms sąlygoms, dar vadinamas „drugelio efektu”,- tai reiškia kad drugelis, sparnais mosuojantis Havajuose, gali virsti tornadu Teksase. Svarbu atsiminti, ypač pačio generatyviojo meno konteksto viduje, kad chaotinės sistemos nėra atsitiktinumo sistemos. Naturalios (uoj ,vacy, as aname texte padariau sita klaida- supyliau ū vietoj u, išsitaisyk tenais… ) chaotinės sistemos yra sunkios nuspėti, bet jų stuktūra vistiek bus skirtinga nei grynai atsitiktinių sistemų. Pavyzdžiui, net jeigu sudėtinga numatyti orus po šešių mėnėsių nuo dabar, mes galime būti palyginti tikri, kad tai nebus 200 laipsnių lauke, kaip kad ir neprilys 30 metrų kritulių kiekvieną dieną ir t.t. Orų kaitos tikėtinumai egzistuoja tam tikrose ribose, ir tie jie yra tarsi konteineriai, talpinantys visas įmanomas oro būsenas. Tai yra tai, ką mokslininkai vadina fazės erdve, ji aprašo maždaug nuoseklią bendrą formą, kuria chaotinė sistema ilgainiui nužymi kelią nors ir lieka nenuspėjama atskirose konkrečiose detalėse. Kas dėl orų pasikeitimų iš dienos į dieną? Geriausias rytojaus orų pranašautojas yra šiandienos oras,- po karštos dienos seka karšta diena, po snieguotos- snieguota, ir t.t. Transmisija tarp vienos orų būsenos ir kitos gali būti laikoma tarsi keliu pačios būsenos erdvėje. Šieji keliai yra tęstiniai - ištisiniai (jokių akimirksnių persikėlimų nėra leidžiama) ir jie parodo šią lokalios autokoreliacijos formą. Kitais žodžiais tariant, ne taip kaip grynos atsitiktinės sistemos, chaotinės sistemos turi tam tikrą istorijos jausmą(?). Man gyvenimas labiau panašus į sudėtinę chaotinę sistemą ir mažiau panašus į paprastą atsitiktinę. Čia yra netikrumo, bet taip pat ir jausmo, kad priežastys ir pasekmės yra svarbios. Aš galiu nesugebėti numatyti kažkurį tikslų laiką, bet aš galiu numanyti kaip klostysis įvykiai. Ir aš dažnai galiu nuspręsti kai kuriuos dalykus kaip negalimybes. Taip, yra netikėtumai, tačiau ne kiekviename posūkyje, nes taip pat yra ir atitikimai, analogijos. Panašiu būdu dirbtinės chaoso sistemos atrodo labiau naturalesnės ir panašios į realų gyvenimą negu dirbtinės atsitiktinės sistemos. Tai būtų tinkama pamoka generatyviesiems menininkams.

Personal tools